uolienų tekstūra

uolienų tekstūros: a – vienalytė, b – nevienalytė, c – juostuotoji, d – poringoji, e – gneisinė, f – skalūninė

uolenų tekstūrà, uolienos sandaros požymių visuma, kurią lemia uolieną sudarančių mineralų, jų agregatų ir nekristalinių komponentų erdvinis išsidėstymas, pasiskirstymas ir kryptingumas. Priklauso nuo uolieną sudarančių komponentų formos, dydžio, uolienos susisluoksniavimo, plyšiuotumo ir kitų požymių. Plika akimi matoma uolienų tekstūra vadinama megatekstūra ir makrotekstūra, tik per mikroskopą – mikrotekstūra. Pagal santykinį susidarymo laiką skiriama pirminė ir antrinė uolienų tekstūra. Pagal mineralų pasiskirstymą erdvėje – vienalytė, arba tolygioji (būdinga vienodos sudėties ir struktūros uolienoms), ir nevienalytė (mineralai pasiskirstę nevienodai, uolienoje yra įvairių intarpų) tekstūros; dar skiriama dėmėtoji (skirtingos spalvos, medžiagos arba dydžio mineralai pasiskirstę sankaupomis), sluoksniuotoji (skirtingų mineralų sluoksneliai), juostuotoji (lygiagretus arba koncentriškas, ritmiškas mineralinių medžiagų išsidėstymas įvairaus storio juostelėmis) tekstūra.

Magminių uolienų tekstūra

Magminių uolienų tekstūra priklauso nuo magmos diferenciacijos, kristalizacijos eigos ir vėlesnių procesų. Skiriama masyvioji (visą uolienos tūrį sudaro vienalytė stikliška masė arba padrikai išsidėstę kristalai), poringoji (uolienoje yra tuštumų, susidariusių stingstant lavai), migdolinė (tuštumos užpildytos antriniais mineralais) tekstūra. Jei uolienoje būna kitokių uolienų intarpų arba nuolaužų, tekstūra vadinama ksenolitine.

Nuosėdinių uolienų tekstūra

Nuosėdinių uolienų tekstūra daugiausia lemia sedimentacijos procesas. Pagal susidarymo būdą skiriama biogeninė (įvairių organizmų judėjimo pėdsakai – šliaužimo, rausimosi) ir abiogeninė (susidaro dėl fizinių ir mechaninių veiksnių), pagal erdvinę padėtį sluoksnio atžvilgiu – uolienų klodo sluoksniuotumo (uolienų sluoksniuotumas), sluoksnio paviršiaus (bangavimo, džiūvimo, dūlėjimo, gyvūnų šliaužimo, lietaus lašų) ir sluoksnio vidaus (drumstumo) tekstūros.

Metamorfinių uolienų tekstūra

Metamorfinių uolienų tekstūra būna paveldėta iš magminių ir nuosėdinių uolienų (reliktinė) arba susidariusi vykstant metamorfinei diferenciacijai, metasomatizmui, deformacijoms (antrinė). Pagal mineralų išsidėstymo kryptį skiriama skalūninė (vyrauja pailgi arba plokšti kristalai, dauguma jų išsidėstę kryptingai – lygiagrečiai su ilgosiomis ašimis arba plokštumomis; skaldant uoliena skyla į mažiau kaip 1 cm storio plokšteles), gneisinė (skalūnuotumas neryškus, kryptingai išsidėstę nedaug kristalų; skaldant uoliena skyla į daugiau kaip 1 cm storio plokšteles), granofelzinė, arba masyvioji (mineralų kristalai išsidėstę nekryptingai).

Pagal uolienų tekstūrą nustatomos uolienos susidarymo sąlygos.

Uolienų tekstūros terminą 17 amžiuje pirmasis pavartojo J. Woodwardas (Didžioji Britanija). Daugelyje pasaulio šalių (Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Skandinavijos šalys) uolienų tekstūra vadinama uolienų struktūra.

2276