uosl, lakių cheminių medžiagų kvapo jutimas; chemorecepcijos rūšis. Uodžia uoslės analizatorius, kurio periferinė dalis yra uoslės organai. Uoslė padeda gyvūnams orientuotis aplinkoje, surasti maisto, partnerius, vaikus. Daugelis bestuburių ir stuburinių gyvūnų aktyviai reaguoja į feromonų skleidžiamą kvapą. Labiausiai išsivysčiusi žinduolių uoslė. Pagal tai, kaip ji išsivysčiusi, žinduoliai skirstomi į makrosmatikus (gerai užuodžiančius, pvz., plėšrieji, graužikai, kanopiniai), mikrosmatikus (vidutiniškai arba gerai užuodžiančius, pvz., beždžionės, žmogus) ir anosmatikus (visai neužuodžiančius, pvz., delfinai). Uoslės pojūčio absoliutus slenkstis yra minimali, vos juntama medžiagų koncentracija, sukelianti uoslės pojūtį (jis atsiranda sudirginus apie 40 uoslės receptorių). Uoslės pojūtis priklauso ir nuo individo uoslės organų adapatacijos (stipriam kvapui prisitaikiusi uoslė yra ne tokia jautri), kitų kvapų priemaišų (kvapai vieni kitus maskuoja), įkvėpimo būdo ir greičio (pvz., greitai pro nosį įkvepiant orą suuodžiama stipriau, negu lėtai įkvepiant pro burną).
Yra daug uoslės pojūčio teorijų. Populiariausia – stereocheminė uoslės teorija: uolės pojūtis (kvapas) susijęs su medžiagos molekulės struktūra. Uodžiamosios ląstelės membranoje esančios duobutės konfigūraciją atitikusi molekulė patenka į duobutę ir uodžiamąją ląstelę depoliarizuoja (sudirgina receptoriaus membraną). Kai vieną uodžiamąją ląstelę veikia kvapiosios medžiagos kelios molekulės, jaudinimai sumuojami. Jaudinimui pasiekus tam tikrą amplitudę generuojamas veikimo potencialas, kuris sklinda į galvos smegenų uodžiamąsias sritis. Uoslė ypač svarbi kai kurių profesijų žmonėms (pvz., degustatoriams). Dėl slogos, nosies ertmės ligų uoslė gali susilpnėti (hiposmija) arba išnykti (anosmija).
1868
makrosmatikai; mikrosmatikai; anosmatikai