Upýtė, istorinė lietuvių žemė Nevėžio ir Mūšos upių baseine, iki Žemaitijos. Pirmą kartą Upytės žemė ir pilis (Upytės kapinynas, Upytės piliavietė) paminėta 1254. 1363–94 Upytę 11 kartų puolė Livonijos ordinas. 1434 08 pabaigoje jo trys daliniai apiplėšė Upytę ir įsiveržė į Žemaitiją, bet ten buvo sumušti. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui Upytė priklausė Trakų vaivadijai (sudaryta 1413), virto seniūnija ir valsčiaus centru. 16 a. viduryje valsčiui priklausė Biržų, Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio ir Šeduvos miesteliai, 86 vaitijos su 359 kaimais ir daugeliu viensėdžių. Seniūnais buvo garsūs didikai Konstantinas Ostrogiškis, Stanislovas Goštautas, Grigalius Astikas, Jonušas Radvila. Nuo 16 a. vidurio Upytės valsčiaus centru tapo Panevėžys. Per 1564–66 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinę ir teismų reformą sudaryta Upytės apskritis (pavietas).
baltai 11–12 a.
L: Upytė Vilnius 1986.