Uralas
Urãlas (Урал, Ural), kalnų sistema Rusijoje, tarp Vakarų Sibiro lygumos (rytuose) ir Rytų Europos lygumos (vakaruose). Uralas ištįsęs daugiau kaip 2000 km nuo Arkties vandenyno Karos jūros (šiaurėje) iki Uralo upės (pietuose). Plotis 40–150 kilometrų. Vyraujantis aukštis nuo 250–500 m (Viduriniame Urale) iki 1000–1200 m (Poliariniame ir Šiaurės Urale); didžiausias – 1895 m (Narodos kalnas Priešpoliariniame Urale). Uralo vandenskyra eina sutartinė riba tarp Europos ir Azijos (kai kuriose šalyse šia riba laikoma Uralo rytinė papėdė).
Uralo orografinė schema
Pagal reljefo pobūdį ir gamtines savybes skiriamos Uralo dalys (iš šiaurės į pietus): Poliarinis Uralas, Priešpoliarinis Uralas, Šiaurės Uralas, Vidurinis Uralas, Pietų Uralas. Uralo dalys ir pagrindiniai kalnagūbriai matyti orografinėje schemoje.
Uralas susiformavo hercininės kalnodaros metu. Ašinė dalis susidariusi iš prekambro kristalinių (kvarcitų, kristalinių skalūnų), vakariniai šlaitai daugiausia iš paleozojaus nuosėdinių (klinčių, smiltainių), rytiniai šlaitai – iš magminių (granitų), metamorfinių (gneisų) bei vulkanogeninių (vulkaninio tufo) uolienų. Poliarinio, Priešpoliarinio ir Pietų Uralo reljefas labai sudėtingas, suskaidytas išilginių ir skersinių slėnių. Vakariniuose šlaituose – karstas, yra urvų (Kunguro urvas, Kapovos urvas). Yra akmens ir rusvųjų anglių, naftos, gamtinių dujų, boksitų, magnezito, asbesto, geležies ir vario rūdų telkinių. Klimatas subarktinis ir vidutinių platumų žemyninis. Liepos mėnesio vidutinė temperatūra nuo 10 °C (šiaurėje) iki 22 °C (pietuose), sausio mėnesio atitinkamai nuo –21 °C iki –15 °C. Rytiniuose šlaituose per metus iškrinta 300–600 mm, vakariniuose šlaituose – 600–700 mm, Poliariniame ir Priešpoliariniame Urale – iki 1000–1400 mm kritulių.
Uralas (spygliuočių miškai)
Sniego dangos storis rytiniuose šlaituose 45 cm, vakariniuose šlaituose – 85 centimetrai. Poliariniame Urale išplitęs daugiametis įšalas.
Kamenkos upė
Tankus hidrografinis tinklas. Šiaurės vakarinių šlaitų upės priklauso Barentso jūros (Pečiora ir jos intakai), šiaurės rytinių šlaitų upės (Obės ir Irtyšiaus intakai) – Karos jūros, pietinių šlaitų upės (Kama, Uralas ir jų intakai) – Kaspijos jūros baseinui. Pietuose upės užšalusios iki 5, šiaurėje – iki 7 mėnesių. Daug ežerų (daugiausia ledyninės ir karstinės kilmės); didžiausi: Turgojakas, Tavatujus.
Jugyd Va nacionalinis parkas
Dirvožemiai ir augalija pasiskirstę zonomis: tundrų zonoje ir aukštikalnėse vyrauja pradžiažemiai, uolėtžemiai ir ledžemiai, miškatundrėje ir miškų zonoje – jauražemiai, stepėje ir miškastepėje – juodžemiai. Viršutinė miško riba nuo 250–400 m (šiaurėje) iki 1100 m (pietuose) aukščio. Vyrauja eglės, kėniai, pušys, rytiniuose šlaituose – sibiriniai maumedžiai ir kedrai, yra beržynų ir drebulynų. Aukščiau – kalnų tundra ir plikos uolos. Yra ledynų, sniegynų. Tundroje veisiasi poliarinės lapės, šiauriniai elniai, lemingai, miškuose – rudieji lokiai, vilkai, lūšys, briedžiai, lapės, kiaunės, sabalai, voverės, erniai, šermuonėliai. Gausu paukščių (pelėdų, kurtinių, tetervinų, kėkštų, kurapkų). Pečioros-Ilyčiaus rezervatas, Jugyd Va nacionalinis parkas (abu įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą, 1995) ir kitos saugomos teritorijos.
šiaurinių elnių kaimenė
1765