uraliečių kalbos

uraliẽčių kabos, kalbų šeima. Vartojamos Europos ir Rusijos šiaurinėje dalyje (nuo Skandinavijos iki Sibiro), Vidurio Europoje (vengrų kalba). Iš viso apie 30 kalbų, apie 24,7 mln. kalbančiųjų (21 a. pradžioje). Rusijoje daugelis uraliečių kalbų vartojamos tik buityje, kai kurios turi oficialiųjų regioninių kalbų statusą (vepsų, komių, komių permiečių, udmurtų, marių, mordvių erzių, mordvių mokšų, chantų, mansių, karelų), iš aktyvios vartosenos jas sparčiai stumia rusų kalba. Skiriama 3 šakos: finų kalbos, ugrų kalbos, samodų kalbos (dažnai finų ir ugrų kalbos jungiamos į vieną finougrų kalbų šaką). Visos uraliečių kalbos agliutinacinės. Neturi gramatinės giminės kategorijos. Turi bendros leksikos, giminiškų afiksų. Skiriasi kirčio vieta, fonetine sistema, linksnių skaičiumi, veiksmažodžio laikų sistema, sintakse (vienų sintaksė paveikta indoeuropiečių kalbų, kitų – archajiškesnė, panaši į tiurkų kalbas). Rusijoje vartojamos uraliečių kalbos vartoja kiriliką; estų, lyvių, samių, suomių, vengrų kalbos – lotyniškąjį raštą. Kai kurie kalbininkai uraliečių kalbas laiko giminiškomis altajiečių ir jukagyrų kalboms. Uraliečių kalbų prokalbė, manoma, egzistavo Pietų Uralo teritorijoje.

85