urãnas (Uranium; gr. ouranos – dangus), U, periodinės elementų sistemos III B grupės radioaktyvusis cheminis elementas; aktinoidas. Blizgus sidabriškai baltas metalas. Žinomi 26 radioaktyvieji izotopai, jų masės skaičius 217–233, 236, 237, 239–242, trys iš jų (238U, 235U ir 234U) randami gamtoje, kiti yra dirbtiniai. Ore uranas pasidengia tamsia urano oksido UO2 plėvele, 700 °C temperatūroje užsiliepsnoja ir sudega – susidaro oksidas U3O8. Uranas reaguoja su vandeniu, labai gerai tirpsta druskos ir azoto rūgštyse. Kaitinamas reaguoja su halogenais, fosforu, siera, anglimi, azotu, su daugeliu metalų sudaro lydinius (urano lydiniai). Gamtoje randamas mineralų uraninito, nasturano, karnotito pavidalo (urano rūda, urano žėručiai). Gaunamas iš rūdos metaloterminiu būdu, UO2 redukuojant kalciu arba magniu arba elektrolizuojant urano fluorido lydalą. Izotopai 233U ir 235U naudojami branduolinėje energetikoje ir branduoliniam ginklui gaminti, iš 238U gaunamas plutonis. Organizmuose urano yra (10–8–10–5 %), daugiausia kai kuriuose grybuose ir dumbliuose. Kaupiasi augalų ūgliuose, jaunuose lapuose, besimezgančiuose vaisiuose. Žmogaus organizme urano yra apie 9·10–5 g. Žmogus ir gyvūnai urano gauna su maistu, vandeniu, įkvepiamu oru, t. p. per odą. Kaupiasi daugiausia blužnyje, inkstuose, kepenyse, plaučiuose. Manoma, uranas reikalingas normaliai organizmo veiklai. Didelės urano dozės kenksmingos. Urano, kaip ir kitų sunkiųjų metalų, poveikis negrįžtamas. Uranas jungiasi su baltymų merkaptogrupėmis, slopina fermentų aktyvumą. Apsinuodijus uranu labiausiai pažeidžiami inkstai, kepenys, virškinimo traktas. Lėtinė intoksikacija sutrikdo kraujodaros organus, nervų sistemą. Uraną (UO2 pavidalo) 1789 atrado Martinas Heinrichas Klaprothas (Vokietija), metalinį uraną 1841 gavo Eugèneʼas-Melchioras Péligot (Prancūzija).
1
3060
2591