Uranas (fotografuota iš erdvėlaivio Voyager 2)
Urãnas, septintoji pagal nuotolį nuo Saulės, trečioji pagal dydį ir ketvirtoji pagal masę Saulės sistemos planeta. Priklauso planetų milžinių grupei. Plika akimi sunkiai įžiūrimas. Vidutinis nuotolis nuo Saulės 2872,46 mln. km (19,19 au – astronominių vienetų). Orbitos ekscentricitetas 0,046, posvyris į Žemės orbitos plokštumą 0,77°. Vidutinis orbitinis greitis 6,81 km/s. Saulę apskrieja per 84,01 metų. Apie savo ašį apsisuka per 17,24 h. Sukasi priešinga kryptimi negu dauguma planetų. Pusiaujo plokštumos posvyris į orbitos plokštumą 97,77° (sukimosi ašis beveik sutampa su orbitos plokštuma, Uranas tarsi rieda orbita). Jo pusiaujinis spindulys 25 559 km, ašigalinis – 586 km trumpesnis. Urano masė lygi 14,536 Žemės masės. Vidutinis tankis 1270 kg/m3. Geometrinis albedas 0,51. Atmosferą sudaro (pagal tūrį) molekulinis vandenilis (82,5 %), helis (15,2 %) ir metanas (2,3 %). Urano regimasis paviršius – storų debesų viršūnės. Debesų paviršiuje vidutinė temperatūra 53 K (vietomis 49 K). Uranas – šalčiausia Saulės sistemos planeta. Turi menką vidinės šilumos srautą. Procesai atmosferoje nėra audringi, debesų juostinė struktūra neryški, būdinga ir kitoms planetoms milžinėms.
Vėjo greitis aukštesnėse platumose siekia 250 m/s. Debesų danga iš kelių apie 250 km storio sluoksnių: viršutinį (tiesiogiai matomą) sudaro metanas, žemesnius – amoniakas, amonio hidrosulfidas ir vanduo.
Pagal Urano sandaros modelį po stora atmosfera slūgso apie 15 000 km gylio vandens, amoniako ir metano vandenynas – mantija, kuri sudaro Urano masės pagrindinę dalį, dar giliau – apie 5000 km spindulio uolienų branduolys, kurio centre temperatūra 5000 K, slėgis 8·1011 Pa. Urano magnetinio dipolio ašis su sukimosi ašimi sudaro 58,6° kampą ir neina per planetos centrą. Ties magnetiniais poliais matomos pašvaistės. Pusiaujo plokštumoje Uraną juosia 13 tamsių žiedų, dauguma vos kelių kilometrų pločio. Vidinio žiedo spindulys 38 000 km, išorinio – 98 000 km. 2 žiedus sudaro smulkios dulkelės, kitus – daugiausia stambesni (0,2–20 m) gabalai. Manoma, žiedų dalelės sudarytos iš vandens ledo ir nežinomos itin tamsios medžiagos mišinio. Žinomi 27 Urano palydovai. Žiedų zonoje skrieja 13 mažų (20–160 km), t. p. labai tamsių palydovų. Už 130 000–584 000 km planetos pusiaujo plokštumoje skrieja 5 didžiausi (470–1580 km skersmens) Urano palydovai: Miranda, Arijelis, Umbrielis, Titanija ir Oberonas. Kiti 9 palydovai (20–150 km skersmens) yra labai toli (už 4,3–21,0 mln. km) nuo planetos ir skrieja labai ištįsusiomis, smarkiai pakrypusiomis į Urano pusiaujo plokštumą orbitomis priešinga kryptimi (išskyrus 1). Manoma, tai yra svetimi kūnai, kažkada Urano pagrobti.
Urano žiedai iš arti (fotografuota iš erdvėlaivio Voyager 2)
Uraną 1781 atrado F. W. Herschelis. Tyrė erdvėlaivis Voyager 2.
906