urbanizãcija, socialinis ir kultūrinis procesas – miestų plėtra; miestiškumo sklaidos procesas, pasireiškiantis per aplinkos ir gyvensenos kaitą.
Urbanizacijos lygis vertinamas skaičiuojant gyventojų skaičiaus procentinę dalį miestuose, miestų skaičiaus ir jų ploto kaitą, teritorijų užstatymo tankumo bei kai kuriuos miestiškos gyvensenos sklaidos rodiklius. Jungtinės Tautos vienu pagrindinių rodiklių urbanizacijai nustatyti naudoja užimtumo pobūdį (užimtumą ne žemės ūkyje).
Skiriama pirminės, ekstensyvios ir intensyvios urbanizacijos etapai, skirtingose šalyse vykę nevienodu laiku. Pirminės urbanizacijos etapas vyko nuo pirmųjų miestų susiformavimo (pasaulyje – šeštas tūkstantmetis prieš Kristų, Lietuvoje – 11–13 a.) iki pramoninės revoliucijos pradžios (Vakarų Europoje – 18 a. pabaiga, Lietuvoje – 19 a. vidurys). Būdingas lėtas reto miestų tinklo tankėjimas ir gyventojų skaičiaus miestuose didėjimas, labai aiškus miesto ir kaimo atskyrimas. Su industrializacija prasidėjo ekstensyvios urbanizacijos etapas, kuriam būdingas labai spartus miestų, jų plotų ir gyventojų skaičiaus juose augimas, nes sparčiai besivystančiai pramonei reikėjo daug darbininkų, gyvenančių netoli pramonės įmonių, išlieka aiškūs miesto ir kaimo skirtumai.
Poindustrinėms visuomenėms būdingas intensyvios urbanizacijos etapas, prasidėjęs 20 a. viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose (Lietuvoje 1990), dėl technologijų (visų pirma gamybos, ryšių ir transporto) plėtros pagerėjus gyvenimo ir susisiekimo sąlygoms. Atsiranda su urbanizacija susiję procesai: suburbanizacija (gyventojų ir įmonių kėlimasis į prie miestų esančias neurbanizuotas teritorijas), dezurbanizacija (kėlimasis iš didžiųjų miestų į atokiau nuo jų esančias kaimiškas teritorijas ar mažus miestus), superurbanizacija (miestų užstatymo intensyvinimas, ypač dangoraižių statyba, akvatorijų užstatymas), hiperurbanizacija (miestų aglomeracijų, urbanizuotų regionų ir megalopolių formavimasis), reurbanizacija (gyventojų grįžimas gyventi į miestus, ypač jų centrines dalis), pseudourbanizacija (lūšnynų, į kuriuos keliasi kaimo gyventojai, augimas, neatsirandant kitiems miesto požymiams). Esama esminių skirtumų tarp urbanizacijos išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse. Išsivysčiusioms šalims (dėl verslo bei gyventojų pasirinkimų ir kryptingo teisinio reglamentavimo) būdingas miestiškos aplinkos ir gyvensenos plitimas už miestų ribų, miestų plėtros bei skirtumo tarp miesto ir kaimo mažėjimas, tvaraus vystymo puoselėjimas. Besivystančiose šalyse vyksta intensyvi, stichiška urbanizacija, kurią skatina didelis gyventojų prieaugis ir mažėjančios galimybės išgyventi kaime.
Stiprėjant globalizacijai, sparčiai tobulėjant transporto, komunikacinėms bei informacinėms technologijoms, palankesnių sąlygų verslui, pigesnės žemės, darbo jėgos ieškant įvairiose šalyse, ekonomika nebėra susieta su konkrečiomis šalimis ir miestais, ji sudaro pasaulinius tinklus – formuojasi globalus (pasaulinis) miestų tinklas. Kai kurie tyrinėtojai (K. A. Doksiadis) prognozavo, kad atsiras pasaulinis miestas – Ecumenopolis, kuriame gyvens visa susivienijusi žmonija. Kitose prognozėse kalbama apie šiuolaikinio pasaulio ekonominio augimo baigtį. Postmodernios urbanizacijos tyrinėtojai (E. W. Soja) savo veikaluose rašo apie postmetropolį – miestą-tinklą, kuriame miesto, kaimo, priemiesčio, centro, periferijos sąvokos nebetenka prasmės; jame gamyba, darbas ir kultūra globalizuojami, žmonių ryšiai su konkrečiomis vietomis, įprastinės vietinės bendruomenės išnyksta, o socialiniu požiūriu miestas tampa labiau individualizuotas, suskaidytas ir prieštaringas.
Jungtinių Tautų duomenimis (2011), labiausiai urbanizuotos pasaulio teritorijos (pagal gyventojų dalį miestuose) yra Singapūras, Honkongas (100 %), Puerto Rikas (98,9 %), Kataras (98,8 %), Kuveitas (98,3 %), kai kurios nedidelės salų valstybės. Mažiausiai urbanizuotas yra Burundis (10,9 %). Europoje labiausiai urbanizuotos yra kai kurios nykštukinės valstybės (Vatikanas, Monakas; 100%), Belgija (97,5 %). Nuo 2008 pasaulio miestuose gyvena daugiau kaip 50 % gyventojų; ekonomiškai stipriose šalyse – 77,7 %, silpnose – 46,5 %. Prognozuojama, kad 2050 miestuose gyvens 67,2 % pasaulio gyventojų. Ypač didėja miestų gyventojų dalis dideliuose miestuose. Lietuvoje daugiau kaip 50 % gyventojų miestuose gyvena nuo 1970. Šis rodiklis didėjo iki 1992 (68,3 %), vėliau šiek tiek sumažėjo ir nuo 1998 yra apie 67 %).
890
21