urėdas

urdas, 15–18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės pareigūnas. Urėdai atsirado, kai didžiojo kunigaikščio tarnų pareigos pasidarė nuolatinės. Daugelis urėdų pareigybių perimta iš Lenkijos. Urėdais galėjo būti tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponai ir bajorai. Aukštesnieji urėdai gaudavo dalį feodalinės rentos, žemesnieji – nereguliarų atlyginimą natūra ir pinigais. Aukšto rango urėdai buvo vadinami dignitoriais. Vieni urėdai buvo centro, kiti – vietinės valdžios.

Svarbiausieji centro urėdai: etmonas, iždininkas, kancleris, pakancleris, maršalka. Jie buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų Tarybos, nuo 1569 – Abiejų Tautų Respublikos Senato (išskyrus didįjį etmoną) nariai. Žemesnio rango centro urėdai: instigatorius, raštininkas (didysis raštininkas, iždo raštininkas), referendorius, sekretorius, stovyklininkas, krašto (vėliau didysis) vėliavininkas, dvarionys. Tituliniai centro urėdai buvo arklidininkai, kalavijininkas, kamerarijus, medžiokliai, patalininkas, raikytojas, virtuvininkas, pakamaris, stalininkas, taurininkas ir kiti.

Vietinės valdžios urėdai buvo apskrities vėliavininkai, vietininkai (15 a.–16 a. pirmoje pusėje jie tapo vaivadomis, seniūnais, laikytojais, kaštelionais, pilininkais, tijūnais.

-urėdininkas; -patalininkas; -virtuvininkas; -vėliavininkai; -apskrities vėliavininkai; -tituliniai urėdai; -titulinis urėdas; -centro urėdas; -centro urėdai

683