urèmija (uraemia; gr. uron – šlapimas + haima – kraujas), apsinuodijimas žalingais medžiagų apykaitos produktais sutrikus jų šalinimui su šlapimu. Atsiranda dėl ūminio arba lėtinio inkstų nepakankamumo. Kraujuje susikaupia daug baltymų apykaitos produktų – šlapalo, kreatinino, sutrinka vandens ir elektrolitų, rūgščių ir šarmų pusiausvyra (kaupiasi rūgščios medžiagos). Pažeidžiamos kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo, daugiausia nervų sistemos. Prasidėjus ūminei uremijai staiga sutrinka inkstų pagrindinės funkcijos, labai sumažėja arba visai neišsiskiria šlapimo. Lėtinę uremiją sukelia lėtinės inkstų ligos (pvz., lėtinis glomerulonefritas, pielonefritas). Trunka kelerius metus, pamažu žūva inkstų struktūriniai ir funkciniai elementai. Ūminė uremija gydoma ligoninėje šalinant inkstų nepakankamumą sukėlusią priežastį, atliekama hemodializė, pilvaplėvės dializės. Lėtinė uremija gydoma dieta, dažnai atliekama hemodializė, kartais persodinamas inkstas.
1334