Urgeñčas (Ürgenç), senovės miestas dabartinėje Turkmėnijoje, Senojo Urgenčo (Köneürgenç, Daşoguzo vilajetas) pietinėje dalyje. Rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 10 a. kaip emyrato sostinė. Nuo 10 a. pabaigos Chorezmo sostinė, svarbus amatų ir prekybos centras – per jį ėjo karavanų keliai, t. p. ir Didysis šilko kelias. 1221 iki pamatų sugriautas mongolų, 1244 atstatytas, atgavo buvusią ekonominę reikšmę. Nuo 1224 priklausė Aukso ordai, nuo 14 a. vidurio vėl Chorezmo sostinė. 1388 sugriautas Timūro, atstatytas tik iš dalies. Pasikeitus Amudarjos tėkmės krypčiai, iki 17 a. sunyko.
Köneürgenç; Senasis Urgenčas
L: Trudy Chorezmskoj archeologo‑ėtnografičeskoj ėkspedicii 2 t. Moskva 1958.
2271
Architektūra
Tekišo, arba Fachr ad Dino Razi, mauzoliejus Senajame Urgenče (12 a. antra pusė)
Miestas – pasaulio paveldo vertybė (nuo 2005). Išliko daugiausia 11–16 a. (Chorezmo klestėjimo laikotarpio) pastatų. Pietinėje dalyje – gynybinės sienos (14 a.), tvirtovių Ak Kala, Taš Kala, Kyrkmolla liekanos. Mauzoliejai: Fachr ad Dino Razi (12 a. antra pusė), Tekešo (12 a. pabaiga), Nadžim ad Dino al Kubros (14 a. pirma pusė), Chano Tiurabeko (14 a. septintas dešimtmetis); visi su kupoliniais stogais, puoštais raižyta terakota, polichrominėmis glazūruotomis keraminėmis plytelėmis. 60 m aukščio Kutlug Timūro minaretas (1321–33). Karavansarajaus (14 a.) portalo, puošto glazūruotomis plytelėmis, liekanos.
2271
Archeologiniai tyrinėjimai
1928–29 miestą tyrė Materialiosios kultūros tyrimo institutas (vadovas J. Jakubovskis), 1952 – Chorezmo archeologinė etnografinė ekspedicija (vadovas S. Tolstovas), Uzbekijos konservavimo institutas, 1988–93 – Turkmėnijos mokslų akademijos Istorijos institutas.
2271