urna (molis, 4–3 a. prieš Kristų, Ėgliškių pilkapynas; Lietuvos nacionalinis muziejus)
ùrna (lot.), indas sudeginto mirusiojo pelenams laikyti. Daroma iš medžio, molio, akmens, brangiųjų metalų, įvairiai dekoruojama. Būna gyvenamojo būsto, šventovės, vazos, kartais – antropomorfinės formos. Dedama į kapą, laikoma kolumbarijuose, šventovėse, namuose. Žinomos nuo neolito, buvo populiarios antikos laikotarpiu, vėl pradėtos naudoti 19 a. (ėmus vėl kremuoti palaikus). Nuo baroko laikotarpio iki 20 a. vidurio parkų statiniai, antkapiai, interjerai puošti stilizuotos urnų pavidalo arba jas imituojančiomis vazomis.
Lietuvoje
Urnų randama Vakarų ir Rytų Lietuvoje, Užnemunėje 6 a. prieš Kristų–1 a. po Kristaus laidojimo paminkluose. 10–22 cm aukščio nežymiai profiliuotos pilkšvos arba rusvos spalvos urnos randamos vienos arba apdėtos akmenimis, kartais sudarančiais kamerą. Kapų su urnomis rasta Ėgliškių pilkapyne, Kretuono gyvenvietėse, Kurmaičių pilkapyne, Mišeikių pilkapyne (Klaipėdos rj. savivaldybė), Naudvario kapinyne (Kelmės rj. savivaldybė), Stanaičių kapinyne (Vilkaviškio rj. savivaldybė). Įkapės urnose retos.
molinė urna iš Kurmaičių pilkapyno (6–5 a. prieš Kristų)