urològija (uro… + gr. logos – mokslas, sąvoka, žodis), chirurgijos šaka, tirianti šlapimo organų ir vyrų lytinių organų ligų etiologiją, patogenezę, kliniką, gydymą ir profilaktiką. Susijusi su nefrologija, andrologija, seksologija.
Jau senovės Egipte 3000 m. pr. Kr. buvo gydomos šlapimo organų ligos. Viduriniais amžiais randama žinių apie šlapimo pūslės akmenų šalinimą chirurginiu būdu. 1588 F. Díazas (1530–90, Ispanija) parašė pirmąjį Urologijos traktatą (Tratado de urología) apie šlapimo pūslės, inkstų, šlaplės ligas; jis laikomas šiuolaikinės urologijos pradininku. 1594 urologijos kursas pradėtas dėstyti Madrido universitete. 1697 J. Beaulieu (1651–1719, Prancūzija) sukūrė litotomijos procedūrą. 19 a. sukurta dauguma modernių urologinių operacijų ir procedūrų. 1867 Chr. A. T. Billrothas pašalino suvėžėjusią prostatą. 1869 G. Simonas (1824–76) pirmą kartą pasaulyje sėkmingai pašalino inkstą, 1879 jo mokinys M. Nitze (1848–1906) kartu su J. Leiteriu (1830–92, visi Vokietija) sukūrė cistoskopą šlapimo pūslei apžiūrėti (vėliau, 1901, jis panaudotas laparoskopijai, 1906 torakoskopijai atlikti). 1881–83 J. C. F. Guyonas (1831–1920) ir P. Bazy (1853–1934, abu Prancūzija) išleido Šlapimtakių ligų atlasą (Atlas des maladies des voies urinaires), S. Fiodorovas (1869–1936, Rusija) 1897 pritaikė cistoskopiją Rusijoje, išleido Inkstų ir šlapimtakių chirurgijos vadovėlį (Chirurgija poček i močetočnikov, 1923–25). 20 a. pradžioje urologija galutinai atsiskyrė nuo chirurgijos ir ėmė plėtotis savarankiškai. 1900 J. C. F. Guyono iniciatyva Paryžiuje įkurta urologijos klinika ir Urologų draugija. Sukurta naujų urologijos diagnostikos metodų (pvz., chromocistografija, retrogradinė pielografija, scintigrafija ir kita), nagrinėjama prostatos specifinio antigeno svarba prostatos vėžio diagnostikai. J. F. McCarty (1874–1965, Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė prostatos rezekcijos, elektrotomijos ir kitų endoskopinių chirurginių metodų, E. Beeras (1876–1938, Jungtinės Amerikos Valstijos) – šlapimo pūslės navikų endoskopinių elektrokoaguliacijos metodų. 1936 F. E. B. Foley (1891–1966, Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė modernų šlapimo pūslės kateterį (vadinamas jo vardu). 1951 C. B. Hugginsas pasiūlė estrogenų terapiją prostatos vėžiui gydyti. 1936 J. Voronojus (1895–1961, Ukraina) atliko pirmąją pasaulyje mirusio žmogaus inksto transplantaciją (recipientė išgyveno kelias dienas, donorinis inkstas nepradėjo veikti). Pirmąją pasaulyje sėkmingą inksto transplantaciją iš gyvo donoro (motinos – sūnui) 1952 atliko Jeanas Hamburger (1909–92, Prancūzija); jis 1955 sukūrė dirbtinį inkstą. 1954 J. E. Murray (Jungtinės Amerikos Valstijos) atliko pirmąją ilgalaikę sėkmingą dvynio inksto transplantaciją, 1962 panaudojęs imunosupresantą jis persodino inkstą recipientui iš genetiškai neidentiško donoro. 1965 B. Petrovskis (1912–2004, Rusija) pirmasis SSRS persodino inkstą. 1983 pradėta taikyti brachiterapija (spindulinis gydymo būdas, kai jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai, vadinamosios sėklos, implantuojami į prostatos audinį), 1985 – gonadotropinio hormono inhibitorių terapija prostatos vėžiui gydyti. Pradėta daryti plastines operacijas (pvz., protezuoti šlapimo pūslę), vazektomiją ir jos padarinių atkūrimo operacijas. 1907 įkurta Tarptautinė urologų draugija.
Lietuvoje
Kaip atskira disciplina susiformavo 19 a. pirmoje pusėje. Kai kurios urologijos problemos Vilniaus universitete buvo nagrinėjamos 18 a. pabaigoje. J. Briotė tyrė šlapimtakių ligas, šlapimo organų akmenligę, jų chirurginio gydymo būdus. J. Jankovskis paskelbė studiją apie šlapimtakių akmenis (1812), J. Sokolovskis – apie akmenų šalinimą (1819), juos šalinti vienas pirmųjų pradėjo J. F. Niškovskis. 1842 uždarius Vilniaus medicinos‑chirurgijos akademiją urologijos problemos buvo nagrinėjamos Vilniaus medicinos draugijos (įkurta 1805) posėdžiuose. Spartesnė urologijos raida prasidėjo 19 a. pabaigoje išradus cistoskopą ir 20 a. pradžioje pradėjus naudoti rentgeno spindulius. Iki II pasaulinio karo kvalifikuota urologijos pagalba daugiausia buvo teikiama Vytauto Didžiojo universiteto Chirurgijos klinikoje. V. Kuzma nagrinėjo inkstų ir šlapimtakių tuberkuliozės priežastis, sukūrė šlapimtakių plastikos metodų, pradėjo naudoti chromocistoskopą, pielografiją. Parašė knygą Inksto ir šlapimo takų atstatymo klausimu (1932). V. Kanauka tyrė inkstų tuberkuliozę, prostatos adenomos gydymą. 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje ir 7 dešimtmetyje ligoninėse pradėti steigti specializuoti urologijos skyriai, poliklinikose – urologijos kabinetai. 1955 Kauno klinikose įkurtas Urologijos skyrius. 1958 Vilniaus I tarybinėje (1992–2002 Šv. Jokūbo) ligoninėje buvo įsteigtas Urologijos, 1967 Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje – Nefrologijos skyrius. 1973 Vilniuje atidarytas Inkstų transplantacijos centras. 1978 – Vaikų urologijos skyrius. 1974 V. A. Kleiza (su kitais) pirmasis Lietuvoje atliko sėkmingą inksto persodinimo operaciją žmogui (iš gyvo žmogaus – donoro). Urologinėms ligoms gydyti taikomi įvairūs metodai, tarp jų – brachiterapija. 1965 įkurta Lietuvos urologų mokslinė draugija.
Išleista knygų: Č. Sinkevičiaus Prostatos adenoma (1969), Č. Sinkevičiaus ir A. Radavičiaus Inkstų ir šlapimo takų akmenligė (1973), autorių kolektyvo Urologija (1989), Inkstų ligos (2003), Šlapimo takų akmenligė (2006), autoriaus kolektyvo Urgentinės būklės urologijoje (2018).