utenškių tarm, rytų aukštaičių patarmės dalis. Ja šnekama Molėtų, Rokiškio, Utenos, Zarasų apylinkėse. Trumpieji galūnių nekirčiuoti ir kirčiuoti balsiai išlaikomi sveiki (pvz., m′edùs, á.uga). Žodžio kamieno kirčiuoti senieji trumpieji balsiai ilginami iki pusilgių (pvz., n′.š′t′ ‘nešti’, m′.škas ‘miškas’) ir savo kiekybe sutampa su sutrumpėjusiais nekirčiuotųjų skiemenų ilgaisiais balsiais (pvz., g′i.v′.n′imas ‘gyvenimas’, gru.da ‘grūdai’), bet išlieka ilgi skiemenyje prieš trumpą kirčiuotą galūnę (pvz., su·nùs ‘sūnus’, uŋks′t′i·và ‘ankstyva’). Vietoj bendrinės kalbos nekirčiuoto o uteniškių tarmė išlaikė senojo baltiškojo ā reliktą – pusilgį a (pvz., da.b′ilai ‘dobilai’, ma.k′·t′ ‘mokėti’). Kirčiuoto o kokybė (galūnėje ir kiekybė) svyruoja nuo ɔ· (o su a atspalviu) iki a·/ a. (pvz., mó·kslas / mǻ·kslas / má·kslas ‘mokslas’). Vietoj bendrinės kalbos kirčiuoto ė uteniškiai taria atviresnį ir platesnį ẹ, kai kur – platųjį e (pvz., t′·vas / t′é·vas ‘tėvas’). Uteniškių tarmės šiaurės vakarų dalis (Dusetos, Rokiškis, Utena) taria galūnėje kirčiuotą pusilgį e (pvz., kat′. ‘katė’), vietoj kirčiuoto žodžio galo uo taria a (ilgą ar pusilgį; pvz., p′e.mã· / p′e.m. ‘piemuo’; kitur p′e.muõ). Žodžio kamieno nekirčiuotą uo dauguma uteniškių (išskyrus r. pakraščio) vienbalsina (pvz., da.n′.la. ‘duonelė’). Prieš e, ę, ė ir ei uteniškiai kietina priebalsį l (pvz., l.das ‘ledas’, k′aũlы. ‘kiaulę’), o rytiniai uteniškiai (į rytus nuo Kriaunų–Utenos–Videniškių) – ir r, s (pvz., r.tas ‘retas’, p.sы. ‘pusę’). Uteniškių tarmės vakariniame pakraštyje kirtis iš trumpos galūnės atitraukiamas į prieš einantį skiemenį dažniausia su ilguoju balsiu arba ie, uo (pvz., g′·va ‘gyvà’, s·nus ‘sūnùs’). Vietoj bendrinės kalbos vienaskaitos vardininko galūnės ‑is taria ‑ys su pusilgiu i (išskyrus gyvenančius į pietus nuo Molėtų; pvz., p′el′i.s ‘peilis’). Vartojami įvardžio vardininkai .nas ‘jis’, anà ‘ji’, .n′i.s ‘jie’, .na.s ‘jos’. Uteniškių tarmės pavadinimą imta vartoti 1965 priimtoje lietuvių kalbos tarmių klasifikacijoje.
303