utilitarzmas (pranc. utilitarisme < lot. utilitas – nauda), filosofijos kryptis, teigianti, kad veiksmų gerumas ar blogumas turi būti vertinamas pagal tų veiksmų padarinių naudą (suteikiamą laimę) asmeniui ir visai žmonijai. Priešingas etiniam egoizmui, neatsižvelgiančiam į kitų individų interesus, ir etikos teorijoms, vertinančioms veiksmų gerumą ir blogumą nepaisant jų sukeliamų padarinių (pavyzdžiui, deontologinė etika). Utilitarizmo šalininkų požiūriu, yra įmanoma, kad teisingas veiksmas gali būti atliktas iš blogų paskatų. Veiksmo utilitarizmas veiksmų gerumą vertina pagal kiekvieno atskiro veiksmo tiesioginius padarinius, taisyklės utilitarizmas – pagal tam tikros bendros taisyklės taikymo padarinius (taisyklę suprantant kaip bet kokią įmanomą arba konkrečią visuomenėje egzistuojančią taisyklę). Hedonistinis utilitarizmas padarinius vertina pagal tai, kiek malonumo ir kančios jie suteikia. Idealusis utilitarizmas veiksmų gerumą sieja ne tik su malonumu, bet ir kitomis sąmonės būsenomis. Iš įvairių prielaidų, remiantis utilitarizmo argumentais, galima gauti nevienodas išvadas, utilitarizmu galima grįsti konservatizmą, autoritarizmą ir, pavyzdžiui, anarchistinį komunizmą (W. Godwinas).
Utilitarizmo pirmtakais laikytini Aristipas ir Epikūras, plėtoję hedonistinės etikos teorijas. Visuotinę laimę neabejotinu gėriu laikė Aristotelis, Tomas Akvinietis, N. Machiavelli ir kiti mąstytojai. Utilitarizmui artimas etikos teorijas plėtojo arba tiesioginės įtakos jam turėjo R. Cumberlandas, F. Hutchesonas, J. Priestley, C. A. Helvétius, C. Beccaria ir D. Hume’as, vertybių kilmę aiškinęs naudos principu. Teologinį utilitarizmą rutuliojo J. Gay (1699–1745), kuris teigė, kad Dievas siekia žmonijai laimės ir žmogui būtina siekti savo ir kitų žmonių laimės. Klasikinio utilitarizmo pagrindiniai atstovai – J. Benthamas ir jo mokinys J. S. Millis. J. Benthamas suformulavo utilitarizmo pagrindinį principą – gėrio ir blogio matas yra didžiausia laimė didžiausiam žmonių skaičiui. J. Benthamas tikėjo, kad individas savo veiksmais siekia padidinti malonumą ir sumažinti skausmą, individo asmeninė laimė yra lemiamas elgesio stimulas, kitų laimė svarbi, tik jei asmuo jiems jaučia simpatiją, yra geranoriškas ar nori sulaukti palankumo. J. Benthamas malonumus skirstė kiekybės atžvilgiu pagal jų intensyvumą, trukmę, ryškumą. Jis teigė, kad malonumas yra gėris savaime ir visos kitos vertybės yra priemonė jam pasiekti, laimę suprato kaip tam tikrą malonumo ir skausmo pusiausvyrą, tikėjo, kad įmanoma rasti suteikiamo malonumo ir skausmo vienetus bei apskaičiuoti veiksmų padarinių gerumą ar blogumą. J. S. Millis pirmą kartą pavartojo utilitarizmo terminą ir suformulavo argumentus prieš apriorizmą (a priori, a posteriori) ir intuityvizmą. Jis pripažino ne tik malonumų kiekybės, bet ir kokybės kriterijų – malonumus skirstė į aukštuosius (intelekto) ir žemuosius (kūniškus). Žymiausias 19 a. pabaigos utilitarizmo atstovas H. Sidgwickas (hedonistinio, veiksmo utilitarizmo atstovas) patyrė etinio egoizmo ir intuityvizmo įtaką, bandė utilitarizmą suderinti su sveikojo proto doktrina. H. Sidgwickas suvokė, kad pavienių individų ir visos žmonijos interesai teoriškai sunkiai suderinami, manė, kad gyvenime juos galėtų sutaikyti religija. H. Rashdallis (1858–1924) ir G. E. Moore’as laikėsi idealiojo utilitarizmo, teigė, kad ne tik malonumas, bet ir kiti intelektiniai ir estetiniai pojūčiai yra vertingi, kad kai kurios malonumo būsenos gali būti blogos, o nemalonumo – geros. 20 a. pabaigos viena populiariausių utilitarizmo rūšių – vadinamasis preferencinis (polinkio) utilitarizmo (J. Ch. Harsanyi, R. M. Hare’as, P. Singeris, R. Brandtas, 1910–97). Preferencinio utilitarizmo šalininkai kritikavo hedonistinį ir idealųjį utilitarizmą, teigdami, kad šie grindžiami pasenusia žmogaus psichologijos samprata. Jie teigė, kad didžiausias moralinis gėris yra tai, kas labiausiai tenkina tam tikro individo norus ir polinkius. Kiekvieno individo poreikiai yra unikalūs ir ne visada susiję su laime ar malonumu. K. R. Popperis laikėsi negatyviojo utilitarizmo, teigė, kad malonumo didinimo principą reikia pakeisti kančios mažinimo principu. Kiti žymesni 20 a. utilitarizmo atstovai: J. Rawlsas, J. J. C. Smartas, S. E. Toulminas, D. Parfitas.
19–20 a. utilitarizmas turėjo daug įtakos teisei, politikai, ekonomikai, buvo reformų judėjimo, reikalavusio visas socialines institucijas vertinti naudos principu, ideologijos pagrindas. Utilitaristai Didžiojoje Britanijoje inicijavo Parlamento ir vyriausybės reformas, pasisakė už žodžio laisvę, valdžios nesikišimą į privatų gyvenimą. Rėmė demokratiją kaip būdą suderinti valdžios ir visuomenės interesus, teigė, kad didžiausia asmeninė laisvė suderinama su kitų individų laisve, nes kiekvienas asmuo žino, kas jam geriausia. Utilitarizmo bausmės teorija prieštaravo atpildo teorijai, kuri bausmę suprato kaip atpildą už nusikaltimą. Anot utilitarizmo, bausmė turi būti skirta, kad neįvyktų tolesni nusikaltimai, būtų perauklėtas nusikaltėlis ar apsaugota visuomenė. Utilitarizmo priešininkai teigia, kad siekiant naudos galima nepaisyti teisingumo, veiksmų naudos apskaičiuoti praktiškai neįmanoma, nes veiksmų padarinių iš anksto nežinoma, be to, visuotinė laimė yra nepasiekiama, taip pat neaišku, kas konkrečiu atveju turi būti laikoma veiksmo padariniu.