utoactèkų kabos, indėnų kalbų šeima. Vartojamos Šiaurės Amerikos pietinėje dalyje ir Centrinėje Amerikoje (daugiausia Jungtinių Amerikos Valstijų pietinėje ir pietvakarinėje dalyse, Meksikoje, Salvadore, Gvatemaloje, Hondūre). Skiriama utoactekų kalbų 2 šakos: šiaurės (šošonių) ir pietų (sonorų–actekų). Šiaurės šakai priklauso 11 kalbų, vartojamų Jungtinėse Amerikos Valstijose; didžiausios: hopių (apie 6800), šošonių, (apie 1000), pietų pajutų (jutų; apie 920), šiaurės pajutų (paviotsų; apie 700). Pietų šakai priskiriama apie 40 kalbų; didžiausios: tarahumarų (apie 70 000), majo (apie 18 000), huičolų (apie 18 000), tohonų oodhamų (apie 14 000). Pietų šakai t. p. priskiriamos actekų (nahuatlių) kalbos (apie 1,8 mln. kalbančiųjų), dėl kurių statuso nėra vienos nuomonės – skiriama iki 28 kalbų (kai kurios laikomos tarmėmis). Iš viso yra apie 50 gyvųjų utoactekų kalbų, kurias vartoja apie 2 mln. kalbančiųjų. Dauguma Meksikoje vartojamų utoactekų kalbų turi oficialiosios regioninės kalbos statusą. Utoactekų kalbos inkorporacinės. Fonetikai būdingi ilgieji ir trumpieji balsiai, nedidelis skaičius priebalsių, gerklės uždarumos artikuliacija. Būdinga skiemens struktūra – CV/V (priebalsis–balsis/balsis). Prokalbė turėjo fiksuotą kirtį priešpaskutiniame skiemenyje, tokį kirtį išlaikė daugelis utoactekų kalbų. Žodžiai kaitomi priešdėliais, priesagomis, pirmojo skiemens reduplikacija. Vardažodžiai turi nežymimąsias ir savybines formas, distributyvą, darybai būdingas šaknų sudūrimas. Kai kurios pietų šakos kalbos toninės. Sakinio dažniausia struktūra – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys) ir VSO (kai kuriose kalbose – VOS, OVS). Vartojama daug skolinių iš ispanų ir anglų kalbų. Dauguma utoactekų kalbų turi raštą (lotyniškosios abėcėlės pagrindu), išleista žodynų, gramatikų.
85