utòpija (gr. ou – ne + topos – vieta; tai yra vieta, kurios nėra), idealios, išgalvotos visuomeninės santvarkos vaizdavimas grožiniame kūrinyje ar mokslo traktate. Utopijoje pagal kokį nors abstraktų principą (pavyzdžiui, moksliškai organizuotą darbą) projektuojama tobula, harmoninga santvarka be skurdo, nusikaltimų, karo, klasių kovos, politikos. Ateities visuomenė kuriama ne kaip dabarties tęsinys, bet kaip dabarties alternatyva. Anot F. L. Polako, žmogaus ateities vizijos realiai paveikia ateitį. K. Mannheimas suprato utopiją kaip esamos visuomenės kritiką, priešpriešino ją ideologijai kaip santvarkos pateisinimui. Pasak E. Blocho, utopija suteikia tikėjimą ateitimi ir leidžia išgyventi sunkias situacijas. Vieni krikščionių mąstytojai vertino utopiją kaip ereziją (T. Molnaras, 1921–2010), kiti – kaip esminį krikščionybės bruožą (P. Tillichas). Sukurta įvairių politinių (teokratinių, technokratinių, anarchistinių ir kitokių) ir socialinių (vergovinių, bendros ar privačios nuosavybės) santvarkų utopijų. Iki 19 amžiaus utopijose vyravo apsišvietusių despotų ar elito (mokslininkų, pramonininkų) valdomos visuomenės, 19–20 amžiuje – demokratinės santvarkos. Utopijų autoriai siekė įvairių tikslų: dorovinio idealo, esamos santvarkos kritikos, satyros (S. Butlerio Erewhon 1872). Kai kurios utopijos buvo skirtos konkrečioms problemoms spręsti: J. A. Komenský, J.‑J. Rousseau pedagogikos kūriniai, I. Kanto, J. Benthamo ir kitų autorių amžinosios taikos traktatai, feministinės, ekologinės utopijos. Daug sukurta religinių utopijų (viena žymiausių – J. V. Andreaės Kristianopolio valstybės aprašymas / Reipublicae Christianopolitanae descriptio 1619). Kai kurios utopijos (pavyzdžiui, É. Cabet Kelionė į Ikariją / Voyage en Icarie 1842) paskatino utopinių bendruomenių kūrimą.
Utopijos kurtos nuo senovės daugelyje pasaulio kultūrų – Šumere, senovės Graikijoje (Euhemeras, Ksenofontas, Platonas – jo veikale Valstybė aprašyta ideali santvarka buvo pavyzdys vėlesnėms utopijoms), senovės ir vidurinių amžių Kinijoje (Modzu, Laodzi, Šang Jangas ir kiti), arabų šalyse (Alfarabijus, Nizami ir kiti) ir kitur. Utopijos terminą sukūrė T. More’as (veikalas Utopija / Utopia 1516). 17 amžiaus utopijose ryšku humanistinis tikėjimas protu (T. Campanellos Saulės miestas / La città del sole 1602, F. Bacono Naujoji Atlantida / New Atlantis 1627), 18–19 amžiaus utopijose dažnai idealizuotas gyvenimas gamtoje, ieškota idealios, tikrąją žmogaus prigimtį atitinkančios santvarkos (Morelly Gamtos kodeksas / Code de la nature 1755, Voltaire’o Kandidas / Candide 1759, L. S. Mercier 2440‑ieji metai / L’An 2440 1771). Romantizmo laikotarpiu utopines ateities vizijas kūrė P. B. Shelley, G. Byronas, G. Sand, V. Hugo. Žymiausios 19 amžiaus utopijos: E. Bellamy Žvelgiant atgal: 2000–1887 (Looking Backward: 2000–1887 1888), W. Morriso Žinios iš niekur (News from Nowhere 1890), T. Hertzkos Laisvoji šalis (Freiland 1890). 20 amžiaus pradžioje utopijų sukūrė É. Zola, A. France’as, H. G. Wellsas, K. Čapekas ir kiti. Daug utopijos elementų yra 20 amžiaus mokslinės fantastikos literatūroje. Utopijose pirmą kartą buvo suformuluoti kai kurie demokratijos principai, dorovinės ir teisinės normos (pavyzdžiui, moterų lygiateisiškumas), visuotinis privalomas švietimas. Spartėjant mokslo raidai aštrėjo utopijų kritika, nuo 20 amžiaus vidurio kurtos antiutopijos, neigiančios socialinių idealų pasiekimo galimybę. K. R. Popperis, F. A. von Hayekas, M. Oakeshottas kritikavo utopijas, laikė jas totalitaristinio mąstymo apraiškomis.
LIETUVOJE utopinių idėjų iškėlė S. Budnas, Petras Gonenzietis, K. Zabitis-Nezabitauskis. Utopijos elementų yra 20 amžiaus literatūros kūriniuose (K. Puidos Žemės giesmė, J. Tumo-Vaižganto Pragiedruliai, Lazdynų Pelėdos Klaida, Šatrijos Raganos Sename dvare).