utòpinis romãnas, romanas, kuriame vaizduojama ideali, dažniausiai ateities, santvarka (utopija). Terminą įtvirtino ir pirmąjį utopinį romaną parašė T. More’as (Utopija / Utopia 1516), nors utopinės literatūros užuomazgomis laikoma Platono veikalas Valstybė (4 a. prieš Kristų). Utopinio romano autorius, perkeldamas veiksmą į utopinę vietą ir laiką, maskuoja gyvenamojo laikotarpio visuomeninės santvarkos, technokratinių idėjų, religijos kritiką ir taip apsisaugo nuo institucijų persekiojimo. Utopiniame romane vyrauja statiškas aprašymas, politinių, filosofinių traktatų stilius. Herojus dažniausiai pasyvus stebėtojas. Dauguma utopinių romanų priklauso nuotykių ir mokslinei fantastinei literatūrai. Žymiausi utopiniai romanai: T. Campanellos Saulės miestas (La città del sole 1602), J. V. Andreaės Kristianopolio valstybės aprašymas (Reipublicae Christianopolitanae descriptio 1619), F. Bacono Naujoji Atlantida (New Atlantis 1627), Johanno Gottfriedo Schnabelio (1692–1744) Felzenburgo sala (Insel Felsenburg 1731), Louiso Sébastieno Mercier (1740–1814) 2440‑ieji metai (L’An 2440 1771), F. G. Klopstocko Vokiečių mokslininkų respublika (Die deutsche Gelehrtenrepublik 1774), A. Bogdanovo Raudonoji žvaigždė (Krasnaja zvezda 1908), E. Bellamy Žvelgiant atgal 2000–1887 (Looking Backward: 2000–1887 1888). Satyriniame utopiniame romane, arba antiutopiniame romane (distopinė literatūra), vaizduojama degradavusi ateities visuomenė, dažniausiai totalitarinė santvarka (E. G. Bulwerio-Lyttono Būsimoji rasė / The Coming Race 1871, W. Morriso Žinios iš niekur / News from Nowhere 1890, J. Zamiatino Mes / My 1920, A. Huxley Puikus naujas pasaulis / Brave New World 1932, G. Orwello 1984‑ieji / Nineteen Eighty-Four 1949, S. Lemo Futurologų kongresas / Kongres futurologiczny 1971, M. E. Atwood Tarnaitės istorija / The Handmaid’s Tale 1985). Dar skiriama ekotopiniai romanai, juose reiškiamas susirūpinimas aplinkos užterštumu, gyventojų pertekliumi (Jameso Kunetkos, g. 1944, ir Louiso Whitley Strieberio, g. 1945, Pasaulio pabaiga / Nature’s End 1986, Ernesto Callenbacho, 1929–2012, Ekotopija / Ecotopia 1975).
antiutopinis romanas