Ùtrechto taikà, 1713 Utrechte sudarytos taikos sutartys, kurios kartu su 1714 Rastatto taika baigė 1701–14 Ispanijos įpėdinystės karą. 1713 04 11 Utrechto taiką pasirašė Prancūzija su Didžiąja Britanija, Olandija, Portugalija, Prūsija ir Savoja, 07 13 – Ispanija su Didžiąja Britanija ir Savoja. Ispanijos karaliumi liko Pilypas V, bet jis neteko teisės paveldėti Prancūzijos sostą. Didžioji Britanija gavo Gibraltarą, Menorcos salą, dalį Prancūzijos kolonijų Šiaurės Amerikoje, monopolinę teisę (asjentai) Ispanijos kolonijose Amerikoje prekiauti juodaodžiais vergais ir kitų prekybinių privilegijų. Savojai iš Ispanijos perėjo Sicilija, Monferrato (Šiaurės Italijoje), Milano hercogystės vakarinė dalis, ji tapo karalyste. Brandenburgo kurfiurstas gavo kai kurias žemes Ispanijos Nyderlanduose, jam pripažintas Prūsijos karaliaus titulas.
Utrechto taika sustiprino Didžiosios Britanijos prekybinę ir kolonijinę padėtį, privertė Prancūziją atsisakyti pretenzijų į hegemoniją Europoje.