uvertiūrà (pranc. ouverture – pradžia), scenos muzikinio veikalo (operos, baleto, operetės) instrumentinė įžanga. Dažniausiai atlieka simfoninis orkestras. Būna sonatos, paprastosios arba sudėtinės 3 dalių arba laisvos formos. Kartais tokios įžangos kuriamos ir kantatoms, oratorijoms, dramos spektakliams, kino filmams. Uvertiūroje dažniausiai glaustai pateikiama svariausios muzikinės temos, veikalo idėja, draminė kolizija, charakterizuojami pagrindiniai veikėjai.
Pirmųjų operų (16 a. pabaiga–17 a. pradžia) nedidelė fanfarinio pobūdžio instrumentinė įžanga, atliekama prieš prologą, dažnai vadinta tokata (C. Monteverdi operoje Orfėjas 1607). Vieną pirmųjų didesnės apimties įžangų 1631 sukūrė S. Landi operai Šventasis Aleksas ir pavadino ją sinfonia. 17 a. pabaigoje Neapolio operoje (A. Scarlatti kūryboje) susiklostė 3 dalių (greita–lėta–greita) įžanga, vėliau ją imta vadinti itališkąja uvertiūra. Prancūziškoji uvertiūra susiklostė J.‑B. Lully kūryboje (pirmavaizdžio būta kai kuriose Venecijos operose). Šio tipo uvertiūras sudarė 3 dalys – lėta, iškilminga (adagio), greita (allegro) ir lėta, pakartojanti pradžią arba primenanti jos charakterį. Vėliau prancūziškosios uvertiūros antroji dalis baigdavosi lėtu (adagio) epizodu, neperaugančiu į atskirą dalį. 18 a. pirmoje pusėje vokiečių kompozitoriai (J. S. Bachas, G. F. Händelis, G. Ph. Telemannas) prancūziškojo tipo uvertiūras kūrė ne tik operoms, kantatoms ir oratorijoms, bet ir instrumentinėms siuitoms (uvertiūromis kartais vadintas visas siuitos ciklas). 18 a. neretai italų operoms kurtos prancūziškosios, prancūzų operoms – itališkosios uvertiūros. Uvertiūrose (J.‑Ph. Rameau, Chr. W. Gluckas) imta naudoti operų teminę medžiagą, sonatos formą. Siekdamas glaudaus teminio ryšio su drama L. van Beethovenas sukūrė 4 uvertiūras operai Fidelijus (1805). Romantizmo epochoje kurtos įvairios apimties ir formos įžangos (G. Verdi jas vadino preludio, R. Wagneris – Vorspiel) ir uvertiūros. Tokiose 3 dalių arba laisvos formos įžangose pateikiamos veikėjų muzikinės charakteristikos (R. Wagnerio Lohengrinas, P. Čaikovskio Eugenijus Oneginas) arba muzikos veikalo pagrindinė koncepcija (G. Bizet Karmen). Įžangų ir uvertiūrų sukurta ir baletams (A. Ch. Adamas, L. Delibes’as, P. Čaikovskis). Pasitaiko operų be uvertiūros ar įžangos (G. Verdi Otelas, kai kurios G. Puccini, R. Strausso ir kitos operos).
LIETUVOJE uvertiūros kurtos rūmų muzikiniams spektakliams. Išliko 18 a. Radvilų teatre Nesvyžiuje pastatyto J. D. Hollando baleto Orfėjas pragare uvertiūra. Uvertiūrų sukūrė Mykolas Kazimieras Oginskis, Mykolas Kleopas Oginskis (opera Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire 1799), S. Moniuszko (opera Halka, I redakcija 1848, atlikta Vilniuje). Operų, baletų ir kitų muzikinių scenos kūrinių uvertiūrų ar įžangų sukūrė M. Petrauskas, J. Karnavičius, V. Bacevičius ir kiti lietuvių kompozitoriai.
1915