uvertiūrà (pranc. ouverture – pradžia), savarankiškas vienos dalies orkestrinis kūrinys; dažniausiai būna sonatos formos. Kuriama simfoniniams, kameriniams, pučiamųjų, liaudies instrumentų orkestrams.
Raida
Susiklostė 19 a. pradžioje. Pradėta kurti kaip dramos spektaklių muzikinė įžanga (L. van Beethoveno uvertiūros H. J. von Collino dramai Koriolanas ir J. W. Goethe’s dramai Egmontas). Netrukus tokias uvertiūras dėl jų meninės vertės pradėta atlikti atskirai, jos tapo koncertinėmis. Romantizmo laikotarpio kompozitoriai ėmė kurti savarankiškas uvertiūras. Jos buvo grindžiamos konkrečiu siužetu arba programa (F. Mendelssohno‑Bartholdy Hebridai, arba Fingalo ola; Rami jūra ir laimingas plaukiojimas, H. L. Berliozo Korsaras). Koncertinių uvertiūrų sonatos forma dažnai glausta, su trumpa vidurine dalimi, įvairiai modifikuota. Būna iškilmingųjų arba švenčių uvertiūrų (L. van Beethoveno Namų pašventinimas, C. M. von Weberio Jubiliejinė uvertiūra, J. Brahmso Akademinė uvertiūra). 19 a. rusų muzikoje susiklostė uvertiūra liaudies muzikos temomis (M. Glinkos Aragono chota, M. Balakirevo Uvertiūra trijų rusų liaudies dainų temomis).
Uvertiūra Lietuvos muzikoje
Lietuvoje koncertinių uvertiūrų sukūrė M. K. Čiurlionis (Kęstutis 1902), J. Pakalnis (Romantiškoji uvertiūra1936, Herojiškoji uvertiūra 1947), B. Dvarionas (Prie gintaro kranto 1946), S. Vainiūnas (Už taiką 1961), J. Tamulionis (Šventinė uvertiūra 1978), T. Makačinas (uvertiūra poema Jaunystė 1982).
1915