Uzbèkijos dail
Dailė iki 8 amžiaus
rūmų Afrosijobo piliakalnyje sienų tapybos fragmentas (Samarkandas, 7 a.)
Seniausi radiniai šalies dabarinėje teritorijoje – mezolito laikotarpio uolų piešinių fragmentai (Zarautsoyaus tarpeklis Kugitangtau kalnagūbryje, prie Termizo). Iš neolito išliko petroglifų, lipdytinės ornamentuotos keramikos, iš bronzos amžiaus – meniškų bronzos, sidabro (lobis iš Ferganos slėnio), keramikos dirbinių (išsiskiria sukurti Chorezme). 6 a. pr. Kr.–5 a. po Kr. šalies teritorijoje plito įvairių senovės valstybių, kultūrų (Sogdas, Kušanų karalystė, kitų) dailė: kurta skulptūra (Gandharos skulptūros mokyklos stilistikos frizas iš Airtamo, 2 a.), sienų tapyba (budų, bodhisatvų, donatorių figūros Kara Tepės šventyklose), keramika (indai, dievybių statulėlės), metalo dirbiniai (monetos su valdovų, dievybių atvaizdais). 6–8 a. tęstos ankstesnės tradicijos, suklestėjo tekstilė.
8–15 amžiaus dailė
Nuo 8 a. (po arabų užkariavimo) ėmė plisti islamo menas, dailėje įsivyravo dekoratyvumas, ornamentiškumas. Pradėta kurti spalvinga poglazūrine tapyba, raižiniais dekoruota keramika (centrai – Samarkandas, Taškentas, Buchara, Termizas), klestėjo toreutika, stiklo menas, tekstilė. 14 a. antroje pusėje Timūro (vėliau Timūridų valstybės) sostine tapęs Samarkandas iškilo kaip svarbus meno centras; architektūra gausiai puošta keraminėmis plytelėmis, mozaika, sienų tapyba, raižiniais. Iškilo miniatiūrų tapyba (iliustruotos poezijos knygos, moksliniai traktatai), stilistiškai ji buvo artima Herato miniatiūros mokyklai; plėtoti dailieji amatai (siuvinėjimas, juvelyrika, kita).
16–19 amžiaus dailė
16–17 a. meninis gyvenimas susitelkė sostinėje Bucharoje, kiti svarbūs centrai – Samarkandas, Taškentas, Chiva. Klestėjo knygrišystė, kaligrafija, miniatiūra (vienas žymiausių 17 a. dailininkų Chodža Mukimas iliustravo Ferdousi Šachnamė 1664, kitų knygų), t. p. tekstilė (auksu siuvinėtas šilkas, kilimų gamyba), juvelyrika. 18–19 a. taikomajai dekoratyvinei dailei būdinga formos ir dekoro darna. Plito puošnūs audiniai iš įvairių medžiagų (centrai – Buchara, Margilanas, Andižonas, Chiva, Taškentas), išpopuliarėjo odos apdirbimo menas; juvelyrikoje išsiskyrė itin meniški antspaudai‑intalijos iš pusbrangių akmenų.
19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pirmos pusės dailė
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje šalyje kūrė rusų ir ukrainiečių dailininkai (V. Vereščiaginas, kiti), jie turėjo įtakos uzbekų molbertinei tapybai, grafikai susiklostyti. Sukurta etninės tematikos, buitinio žanro paveikslų, grafikos kūrinių (L. Bure, 1887–1943). 1924 Uzbekijai tapus SSRS dalimi, imtos steigti dailės mokyklos, kuriose dėstė ir profesionalūs dailininkai, ir liaudies meistrai (keramikai, kiti). Vaizduojamojoje dailėje sekta sovietinės dailės tendencijomis, 4 dešimtmetyje įsigalėjo socialistinio realizmo metodas (Z. Kovalevskaja, 1902–79). Lyriškų peizažų nutapė N. Karachanas (1900–70), U. Tansykbajevas (1904–74), miniatiūros tradiciją plėtojo grafikas I. Ikramovas (1904–72).
U. Tansykbajev. Tamsiai raudonas ruduo (aliejus, 1931, I. Savickio Karakalpakijos menų muziejus Nukuse)
20 amžiaus antros pusės–21 amžiaus pradžios dailė
Chodžos Nasredino paminklas Bucharoje (1979, skulptorius J. Šapiro)
20 a. 7 dešimtmetyje plastinė raiška tapo įvairesnė; žymesni 7–9 dešimtmečio tapytojai – T. Muchamedovas (1935–76), Š. Abdurašidovas (1948–79), skulptoriai – M. Musabajevas (1929–2005), A. Achmedovas (g. 1935). Nuo 20 a. pabaigos kuriama tematiškai ir stilistiškai įvairi dailė (S. Abdullajevo tapyba, F. Sadykovo grafika, abu g. 1945). Plėtojami tradiciniai dailieji amatai. Dailininkai rengiami Uzbekijos dailės akademijoje Taškente (įkurta 1997).
1179
Uzbekijos kultūra
Uzbekijos konstitucinė santvarka
Uzbekijos partijos ir profsąjungos
Uzbekijos ginkluotosios pajėgos