Uzbèkijos gamtà
Uzbekijos gamtinis žemėlapis
Reljefas
Uzbekijos teritorija ištįsusi 1425 km iš vakarų į rytus ir 930 km iš šiaurės į pietus. Vyrauja lygumos. Apie 80 % Uzbekijos teritorijos užima Turano žemuma, apimanti Ustiurto plynaukštės rytinę dalį su Barsakelmeso ir Assake Audano duburiais bei Sarikamyšo ežeru šalies šiaurės vakaruose, aliuvinę Amudarjos žemupio lygumą, Kyzylkumų smėlio dykumą Uzbekijos šiaurinėje ir vidurinėje dalyse su Bukantau, Aktau ir Kuldžuktau kalnų masyvais. Uzbekijos šiaurės rytuose ir rytuose yra Vakarų Tian Šanio kalnų Čiatkalo kalnagūbrio, Ugamo, Pskemo, Talaso kalnagūbrių dalys, pietryčiuose – Gisaro Alajaus dalis su Turkestano kalnagūbrio, Zarafšono kalnagūbrio, Gisaro kalnagūbrio (jame yra aukščiausia Uzbekijos viršūnė – Chazret Sultano kalnas, 4643 m) atšakomis. Tarp kalnų – derlingas Ferganos slėnis. Šiaurėje Turano žemuma pereina į Alkanąją stepę, vidurinėje dalyje – į Karnabčiulo, pietuose – Karši stepę. Žemiausia Uzbekijos vieta – Sarikamyšo ežeras (12 m žemiau jūros lygio).
Uzbekijos Tian Šanio kraštovaizdis (centre – Čarvako tvenkinys)
Uzbekijos rytinė dalis yra seismiškai aktyvioje zonoje, būna žemės drebėjimų; stipriausi buvo 1889, 1902; 1966 04 26 sugriautas Taškentas.
Klimatas
Uzbekijos šiaurinė dalis yra vidutinių platumų, pietinė dalis – subtropinio žemyninio klimato juostoje. Sausio vidutinė temperatūra nuo 2–3 °C pietryčiuose iki –10 °C šiaurės vakaruose, liepos atitinkamai 25–30 °C ir 31–32 °C. Per metus iškrinta 100–150 mm, kalnuose – iki 400 mm kritulių. Daugiausia kritulių būna pavasarį ir žiemą. Sniego danga Uzbekijos šiaurės rytuose laikosi 120 dienų, Aralo ežero regione – iki 40 dienų. Žiemą dažnos pūgos (buranai), vasarą – smėlio audros.
Vidaus vandenys
Yra daugiau kaip 600 upių (visos priklauso Aralo ežero baseinui). Didžiausios upės – Syrdarja (su intaku Čirčiku), Amudarja (su intakais Surchandarja, Šerabadarja, Zarafšonu). Lygumose upės vasarą nusenka, jų žemupiai išdžiūsta. Kalnų upės sraunios, vandeningos, patvinsta pavasarį ir vasaros pradžioje. Upių vanduo naudojamas elektros energijai gaminti, laukams drėkinti. Ežerų daugiausia upių slėniuose, dykumų oazėse ir Amudarjos deltoje. Didžiausias ežeras – Aralas (Uzbekijos šiaurėje; dalis priklauso Kazachijai). Yra tvenkinių, didžiausias – Čarvako (plotas 40,1 km2; Čirčiko upėje). Kalnuose yra nedidelių ledynų.
Dirvožemiai
Kyzylkumų dykumoje vyrauja smėlžemiai, pradžiažemiai, Ustiurto plynaukštėje – gipsažemiai ir druskožemiai. Kalnų papėdėse ir šlaituose (iki 600 m aukščio) yra kalciažemių, iki 1500 m aukščio – kaštonžemių, daugiau kaip 1500 m aukštyje – rudžemių, alpinėse pievose vyrauja kalkžemiai. Ferganos, Bucharos, Taškento slėniuose bei Amudarjos slėnyje ir deltoje vyrauja salpžemiai ir trąšažemiai.
Augalija
Augalija daugiausia dykumų, išskyrus oazes, kalnų slėnius ir šlaitus. Smėlingose dykumose auga žolės ir krūmokšniai (kiečiai, druskės, saksaūlai, kulkšnės), druskožemiuose – eglūnai, daug efemerų. Kalnų stepėse vyrauja viksvos, šlaituose iki 1500 m aukščio yra kadagynų, vietomis auga obelys, riešutmedžiai, slyvos, migdolai, iki 2800 m aukščio – lapuočių miškai. Upių slėniuose auga tankūs salpiniai miškai (tuopos, gluosniai), vadinamieji tugai.
Gyvūnija
Smėlio dykumose veisiasi šokliai, smiltpelės, starai, smėlyninės katės, vilkai, lapės, driežai, molingose ir akmeningose dykumose – agamos, varanai, Vidurinės Azijos vėžliai, kobros. Peri saksaūliniai kėkštai, medšarkės. Tuguose veisiasi nendrinės katės, šakalai, šernai. Peri fazanai, devynbalsės, oazėse – mažieji purpleliai, žvirbliai, kregždės. Kalnų stepėse ir pievose yra švilpikų, starų, vilkų, lapių; kalnų lapuočių miškuose – barsukų, miegapelių, peri karveliai, apuokai, kilnieji ereliai, pelėdos.
Aplinkos apsauga
Uzbekijos didžiausios ekologinės problemos yra vandens tarša iš pramonės regionų, žemdirbystėje gausiai naudojamos mineralinės trąšos ir pesticidai, dirvožemio druskėjimas ir tarša. Dėl intensyviai pramonėje ir žemės ūkyje naudojamo Amudarjos vandens sparčiai senka Aralo ežeras, jame didėja pesticidų ir druskų koncentracija; tai skatina dykumėjimą.
Saugomos teritorijos užima daugiau kaip 5,8 % Uzbekijos ploto. Nacionaliniai parkai: Zaamino (plotas 156 km2; įkurtas 1926), Čiatkalo (apie 570 km2; įkurtas 1947, nuo 1978 biosferos rezervatas). Didžiausi rezervatai: Gisaro (870 km2; įkurtas 1983), Čiatkalo (35,7 km2; įkurtas 1947), Surchano (27,6 km2; 1986).
Vakarų Tian Šanis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą (2016, tarpvalstybinė saugoma teritorija; dalis Kazachijoje ir Kirgizijoje).
3 Ramsaro konvencijos (Uzbekijoje įsigaliojo 2002) saugomos vietovės (plotas 5904 km2) – Dengizkulio ežeras (2001), Ajdar Arnasajo ežero sistema (2008), Tudakulio ir Kujmazaro vandens rezervuarai (2020).
Uzbekijos konstitucinė santvarka
Uzbekijos partijos ir profsąjungos
Uzbekijos ginkluotosios pajėgos