ùžgėros, mẽzliava, lietuvių vestuvių apeiga – jaunosios apdovanojimas prieš išleidžiant į marčias. Užgėras atlikdavo kvieslys, svotas, jaunosios vyriausiasis pabrolys ar iš svečių parinktas asmuo, vadinamasis šaukolas. Pirmiausia dovanų duoti buvo kviečiami jaunosios tėvai, broliai, seserys, krikštatėviai, dėdės, tetos, kiti giminės, jaunųjų palydai, vėliau – kaimynai ir vestuves stebintys pašaliečiai. Tėvas ir kiti vyrai dėdavo pinigų į priešais jaunąją ant stalo padėtą lėkštę, motina duodavo drobės rietimą, turtingesnės giminaitės – stuomenų, rankšluosčių, kitų audinių, kitos giminaitės – po grįžtę šukuotų linų ar vilnų kuodelį, pamergės – po rankšluostį, skarelę, juostų, giminių vaikai ir pašaliečiai – smulkių pinigų. Svotas kiekvieną teikiantį dovanas, išskyrus vaikus, vaišindavo gėrimu, svočia – pyragu. Rytų Aukštaitijoje ši apeiga buvo atliekama imituojant marčios pirkimą ir jos vadavimą. Po užgėrų tėvas imdavo dukterį už rankos, nešinas rūtos šakele privedęs prie žento prašydavo nebausti didesne rykšte, kaip ta šakelė. Nuo 20 amžiaus pabaigos, išskyrus Dzūkiją, kur dar išlikę užgėrų elementų, dovanos įteikiamos be apeigų.
2273