užimtùmas, gyventojų aprūpinimas darbu – teisėta ekonomine veikla, už kurią gaunamas darbo užmokestis ar kitos pajamos, kuriant materialines vertybes ir teikiant paslaugas pagal su darbdaviu sudarytą sutartį ar savarankiškai. Užimtieji gyventojai – darbingo amžiaus asmenys, pensininkai, paaugliai, dirbantys už atlyginimą visą ar ne visą darbo laiką (ne mažiau kaip vieną valandą per savaitę), individualūs verslininkai, ūkininkai ir kiti savarankiškai dirbantys asmenys (savarankiškas užimtumas), šeimos įmonėje ar ūkyje dirbantys šeimos nariai (įskaitant dirbančius neatlygintinai), t. p. asmenys, laikinai nedirbantys dėl ligos, kasmetinių, nėštumo ir gimdymo, vaiko priežiūros, mokymosi ir kitų atostogų, prastovų, streikų bei kitų priežasčių, bet susiję darbo santykiais su kuria nors įmone, įstaiga, organizacija, atliekantys karo tarnybą, darbo praktiką įmonėse. Užimtumas parodo visuomenės darbo išteklių panaudojimo nacionaliniame ūkyje lygį: kuo didesnis užimtumas, tuo mažesnis nedarbas (įskaitant neregistruotą nedarbą – žmones, kurie yra darbingi, bet neieško darbo, nes augina vaikus, slaugo namie chroniškus ligonius, nenori dirbti ir kita), ir atvirkščiai. Užimtumo lygį lemia darbingų gyventojų ir darbo vietų skaičius; išreiškiamas kaip pasirinktos amžiaus grupės ar kitos demografinės kategorijos (pvz., vyrų, moterų, miesto, kaimo gyventojų) užimtųjų ir visų tos pačios kategorijos gyventojų santykis procentais. Su užimtumu susijęs darbo jėgos aktyvumo lygio rodiklis – pasirinktos amžiaus grupės ar kitos demografinės kategorijos darbo jėgos (užimtųjų gyventojų ir bedarbių skaičiaus sumos) ir tos pačios kategorijos visų gyventojų skaičiaus santykis procentais. Be oficialiai registruoto, beveik visada būna ir nelegalus užimtumo, įskaitant darbą legaliai veikiančiose įmonėse, įstaigose, organizacijose nesudarius darbo sutarties, dažniausiai siekiant išvengti mokesčių.
Demokratinėse visuomenėse nėra priverstinio užimtumo (priverčiamasis darbas draudžiamas), bet įgyvendindama savo piliečių konstitucinę teisę į darbą valstybė privalo sudaryti sąlygas visiškam, produktyviam ir laisvai pasirenkamam užimtumui. Visiškas užimtumas apibūdina tokį darbo išteklių panaudojimo lygį, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas (natūralusis nedarbo lygis) ir nėra ciklinio, t. y. visi galintieji ir norintieji dirbti aprūpinami darbu. Užimtumui didinti ir nedarbui mažinti valstybė reguliuoja darbo rinką įgyvendindama pasyvią ir aktyvią užimtumo politiką. Pasyvios užimtumo politikos svarbiausia priemonė – nedarbo socialinis draudimas (draudimo išmokos mokamos netekus darbo) – sušvelnina nedarbo ekonominius ir socialinius padarinius, bet didelės ir lengvai gaunamos išmokos bedarbiams mažina jų motyvaciją ieškoti darbo. Aktyvios užimtumo politikos esmę sudaro įvairios ekonominės ir organizacinės priemonės nedarbui mažinti – visuminės paklausos skatinimas didinant vyriausybės išlaidas, smulkiojo ir vidutinio verslo rėmimas, subsidijos naujas darbo vietas kuriančioms įmonėms, viešųjų darbų organizavimas, bedarbių profesinio mokymo ir perkvalifikavimo finansavimas ir kita. Užimtumo valstybinėje politikoje turi teisę dalyvauti profesinės sąjungos ir kitos organizacijos, atstovaujančios darbuotojų interesams. Valstybinių užimtumo tarnybų (darbo biržų) paslaugos nemokamos, jomis gali naudotis visi gyventojai.
LIETUVOJE užimtumo ir darbo jėgos aktyvumo lygio rodikliai skaičiuojami įtraukiant ne jaunesnius kaip 15 m. amžiaus gyventojus (iki 2000 – ne jaunesnius kaip 14 metų). Bendras užimtųjų gyventojų skaičius dėl struktūrinių ekonomikos pertvarkymų pereinant iš komandinės ekonomikos, kurioje nebuvo oficialiojo nedarbo, prie rinkos ekonomikos, nutraukiant ekonominius ryšius su buvusios SSRS respublikomis, t. p. dėl emigracijos, neigiamo natūralaus gyventojų prieaugio ir kitų priežasčių 1990–2001 sumažėjo nuo 1 852 700 iki 1 351 800 (arba 27 %). 2002 užimtųjų skaičius ėmė didėti ir 2007 pasiekė 1 534 200 (palyginti su 2001, padidėjo 182 400, arba 13,5 %). Užimtumo aukščiausias lygis pasiektas 2008 (lentelė). Dėl 2008 prasidėjusios pasaulinės finansinės krizės ir spartėjančios darbingiausių asmenų emigracijos 2012 užimtųjų skaičius sumažėjo iki 1 278 500, t. y. 16,7 %, palyginti su 2007. Ypač pablogėjo jaunimo užimtumo rodiklis: 2012 darbą turėjo tik 21,6 % 15–24 m. amžiaus jaunuolių. 2012 moterys sudarė visų 51,5 % užimtųjų, vyrai – 48,5 %. Visą darbo laiką dirbo 90,6 % užimtųjų (92,6 % vyrų ir 88,7 % moterų), sutrumpintą – 9,4 %. Daugiausia užimtųjų buvo pramonės (18 %), prekybos (17,5 %), švietimo (10,5 %), žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės (8,9 %), transporto ir prekių saugojimo (7,3 %), statybos (7 %), sveikatos priežiūros ir socialinio darbo srityse (6,6 %), viešojo valdymo ir gynybos, privalomojo socialinio draudimo veikloje (5,8 %), profesinėje, mokslinėje ir techninėje veikloje (3,9 %). Didžiausias bendras užimtumo lygis buvo Klaipėdos (66,4 %) ir Vilniaus (65,9 %), mažiausias – Telšių (55,0 %) ir Utenos (55,6 %) apskrityse. Užimtumo rėmimo politiką įgyvendina darbo biržos.
1
2687