ùžkrūčio liáuka (thymus), čiobriãliaukė, žmogaus ir stuburinių gyvūnų kraujodaros ir limfinės sistemos pirminis organas. Žmogaus užkrūčio liauka yra krūtinės ląstoje, už krūtinkaulio. Įvairios formos, dažniausiai susideda iš susijungusių arba atskirų nesimetriškų kairiosios ir dešiniosios skilčių, rečiau būna ir tarpinė skiltis. Užkrūčio liaukos dydis ir struktūra priklauso nuo amžiaus. Naujagimio užkrūčio liauka yra palyginti didelė, masė ~15 g, po gimimo pilkšvai rausva, intensyviai auga ir po kelių mėnesių sveria apie 20 g. Sulaukus 11–15 metų masė apie 40–45 g. Vėliau ima nykti. Senstant parenchimą keičia riebalinis ir jungiamasis audinys, todėl užkrūčio liauka tampa gelsva. Užkrūčio liaukos skiltis dengia plona jungiamojo audinio kapsulė, nuo kurios į vidų eina pertvaros, dalijančios užkrūčio liauką į skilteles. Skiltelėje išsiskiria tamsesnė išorinė žievinė medžiaga (joje gausu limfocitų, makrofagų, plazmocitų) ir šviesesnė vidinė šerdinė medžiaga (joje limfocitų mažiau, yra specifiškų degeneruojančių epitelinių ląstelių darinių – Hassallio kūnelių). Skiltelės pamatą sudaro epitelinių ląstelių tinklas, kuris atskiria limfocitus nuo kraujagyslių, sudarydamas kraujo ir užkrūčio barjerą. Šis saugo nesubrendusius limfocitus nuo sąlyčio su krauju ir antigenais. Epitelinės ląstelės dar gamina hormoną timoziną, kuris veikia pirminių (kamieninių) kaulų čiulpų ląstelių diferenciaciją į limfocitus, jų brendimą ir aktyvumą. Daugiau timozino yra vaikų ir paauglių organizme. Susidarę kaulų čiulpuose limfoblastai atkeliauja į užkrūčio liauką ir čia bręsta. Didelę jų dalį sunaikina žievėje esantys makrofagai. Subrendę limfocitai (timocitai) yra šerdinėje dalyje, iš čia jie patenka į kraują ir į periferinius limfoidinius organus. Pasitaiko, kad gimęs kūdikis neturi užkrūčio liaukos. Dėl to atsiranda imuniteto deficitas.
1307