Ùžnemunė, Lietuvos dalis Nemuno kairiajame krante. Šiaurės vakaruose gyvena suvalkiečiai (užnemuniečiai), pietų rytuose – vakarų dzūkai. Iki 20 a. vidurio Užnemune vadinta Sūduva, jos gyventojai – sūduviais.
Čia gyveno baltų gentys: didesnėje Užnemunės dalyje – jotvingiai (pietuose dainaviai, centre sūduviai), o pačiame šiauriniame pakraštyje lietuviai (aukštaičiai). 14 a. dėl nuolatinių Vokiečių ordino puldinėjimų labai sumažėjo gyventojų, Užnemunė iš dalies virto dykra. Tik po 1422 Melno taikos buvo oficialiai nustatyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystė ir ordino siena (iš esmės ji ir dabar yra Užnemunės vakarinė riba). Užnemunė vėl gausiau apgyventinta per 15 a.–18 a. pradžios vidaus kolonizaciją. Priklausė Žemaitijos seniūnijai ir Trakų vaivadijos Kauno ir Trakų apskritims. 17–18 a. Užnemunės dalis palei Prūsijos sieną vadinta Paprūse, o ruožas maždaug tarp Nemuno ir Virbalio – Užgirio kraštu, arba Žemaičių vyskupijos Užgirio dekanatu. Čia buvo smarkiai kertamos girios, kūrėsi gyvenvietės, o Užnemunės vidurys tebebuvo mažiau gyvenamas.
Sudargo Burgaičių I piliakalnis Užnemunėje
baltai 11–12 a.
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Užnemunė 1795–1807 buvo viena Prūsijos karalystės provincijų – Naujoji Rytų Prūsija. 1807–15 priklausė Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1915 – Lenkijos karalystei. 1867–1915 Užnemunė įėjo į Suvalkų guberniją, dėl to 20 a. pirmoje pusėje ji dažniausiai buvo vadinama Suvalkija.
Gelgaudiškio dvaro rūmai (1846, rekonstruoti 2015)
Užnemunė, kaip ir visos Lenkijos karalystės, socialinė ir politinė santvarka buvo kitokia nei Rusijos imperijos kitų teritorijų (savo teisinį istorinė skirtingumą Užnemunė išlaikė ir Lietuvos Respublikoje). Čia 1808–1940 galiojo Napoleono I įvestas civilinis kodeksas. Pagal jį valstiečiai 1808 buvo atleisti nuo baudžiavos, bet žemės nuosavybės negavo (už žemę dvarininkams turėjo mokėti nuomą), tegavo asmens laisvę. Metai buvo skaičiuojami pagal naująjį stilių. Po 1863–1864 sukilimo Rusijos imperijos vyriausybė, norėdama patraukti valstiečius į savo pusę, 1864 įstatymu Lenkijos karalystės, taigi ir Užnemunės, valstiečius pripažino valdomos žemės savininkais be išpirkos. Bežemiai valstiečiai gavo po 6 margus (3,54 ha) žemės. Įvesta valstiečių vietos savivalda. Dėl to Užnemunėje anksčiau nei kitur Lietuvoje klostėsi ir plėtojosi ūkio rinkos (kapitalistiniai) santykiai, sparčiau kilo žemės ūkis, kultūra.
20 a. pirmoje pusėje Užnemunėje veikė žemės ūkio bendrovė Žagrė, švietimo ir labdarystės draugija Žiburys, kultūros draugija Šviesa. Specialiosiose ir bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose, išskyrus Seinų kunigų seminariją, kaip dalykas buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Santykinai daugiau Užnemunės valstiečių vaikų baigdavo ir aukštuosius mokslus. Pradinėse mokyklose iki 1905 leista mokytojauti lietuviams, lietuvių dirbo valstybinėse įstaigose. Dėl geresnių ekonominių ir kultūrinių sąlygų Užnemunėje ėmė anksčiau formuotis iš valstiečių kilusi inteligentija.
19 a. antroje pusėje Užnemunė tapo lietuvių tautinio judėjimo (sąjūdžio) centru. Po I pasaulinio karo Užnemunė sudarė Lietuvos valstybės dalį, nusistojo jos pietinė riba. Užnemunė labiau nei Lietuvos kitus regionus paveikė 1929–33 pasaulinė ekonominė krizė. Dėl to čia kilo ir smarkiausiai vyko 1935–36 Suvalkijos valstiečių streikas. Nuo 20 a. vidurio Užnemunės ekonominė ir socialinė specifika iš esmės išnyko.
A. Janulaitis Užnemunė po Prūsais Kaunas 1928; J. Totoraitis Sūduvos Suvalkijos istorija t. 1 Kaunas 1938; Panemunių dzūkai Vilnius 1970; A. Miškinis Užnemunės miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 1 Vilnius 1999; Užnemunė: visuomenė ir dvasinio gyvenimo procesai Vilnius 2005.
Sūduva; Užgirio kraštas; Suvalkija