ùžsakai, viešas vedybų skelbimas bažnyčioje, oficialus pranešimas bendruomenei apie konkrečių asmenų santuoką.
LIETUVOJE per pamokslą užsakai būdavo skelbiami tris sekmadienius iš eilės. Užsakų tikslas – sužinoti būsimos santuokos kliūtis (artima giminystė, jau anksčiau kitam asmeniui duotas pažadas tuoktis, sugyventas nesantuokinis vaikas). Atsirado 16 amžiuje įsigalint krikščionybei. Dėl katekizmo egzamino, galimų apkalbų žmonės užsakų vengė (tuokdavosi kitoje parapijoje, gyvendavo nesusituokę), neretai buvo prašoma vyskupų nuo užsakų atleisti. Jau 17 amžiaus pirmoje pusėje vyskupai ir kunigai reikalaudavo užsakų, nusižengėliai bausti kapos grašių bauda ir buvo rakinami prie gėdos stulpo greta bažnyčios arba viešai plakami rykštėmis. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais užsakai tapo gyvenimo norma. Ilgainiui susiklostė su užsakais susijusių papročių: pavyzdžiui, Žemaitijoje manyta, kad jauniesiems nedera klausytis pirmųjų užsakų, nes vedę vaidysis, skurs. Pirmųjų užsakų sekmadienį Rytų Aukštaitijoje jaunosios namuose būdavo rengiamos vaišės jaunimui ir kaimynams. Užsakų laikotarpiu mergina tėvų namuose jausdavosi esanti viešnia, iš namų eidavo tik dviejų draugių, vadinamųjų sekiočių, lydima. Iki 20 amžiaus penktojo dešimtmečio užsakai buvo piršlybų papročių dalis, vėliau tradicija nunyko.