užsienio ekonominė politika

ùžsienio ekonòminė poltika, principų, ekonominių metodų ir priemonių, kuriomis šalies vyriausybė plėtoja ir reguliuoja ekonominius santykius su kitomis šalimis, visuma. Sudaro tarptautinės prekybos valstybinis reguliavimas (pirmiausia eksporto ir importo muitais, kvotomis, licencijomis, kitomis netarifinėmis priemonėmis), užsienio investicijų skatinimas, nacionalinio kapitalo investavimo užsienio šalyse, paskolų ir ekonominės pagalbos teikimo užsienio šalims ir (ar) gavimo iš jų, bendrų ekonominių projektų su užsienio šalimis vykdymo, kitų tarptautinių finansinių srautų, paslaugų, darbo jėgos, technologijų tarptautinio judėjimo reguliavimas. Užsienio ekonominė politika gali būti dviejų tipų: nacionalinio ūkio apsauga nuo užsienio konkurencijos stiprinant šalies ekonominį savarankiškumą (protekcionizmas) ir atviros liberalios ekonomikos kūrimas mažinant kliūtis, trukdančias laisvam prekių, paslaugų, kapitalo, darbo jėgos ir technologijų judėjimui (laisvosios prekybos užsienio ekonominė politika). Dauguma valstybių vykdo lanksčią užsienio ekonominę politiką, kurioje įvairiu santykiu derinami ir protekcionizmo, ir laisvosios prekybos politikos elementai (pavyzdžiui, apsaugant nuo užsienio konkurencijos silpnesnes ūkio šakas ir skatinant laisvąją prekybą šakose, kurios pajėgios konkuruoti tarptautinėje rinkoje).