ùžsienio kapitãlas, užsienio juridinių ir fizinių asmenų kapitalas, investuotas į šalies ūkį.
Užsienio kapitalo investavimas
Užsienio kapitalo investavimo pagrindinės formos – bendrosios įmonės su užsieniu ir užsienio kapitalo įmonės. Dažniausiai investuojama į tas šalis, kuriose yra stabili politinė ir ekonominė padėtis, tvirta nacionalinė valiuta, palanki investicinė aplinka (žemas korupcijos lygis, maži mokesčiai, pigios žaliavos ir darbo jėga, lankstus darbo santykių reguliavimas, veikia laisvosios ekonominės zonos ir teikiamos kitos lengvatos užsienio investuotojams) ir galimybės gauti didesnį pelną nei kapitalo kilmės šalyje.
Užsienio kapitalo įtaka šalies ūkiui
Užsienio kapitalas teigiamai veikia šalies ekonominį augimą, naujų technologijų diegimą, sukuria daugiau darbo vietų, didina darbo našumą ir eksportą, gerina produkcijos kokybę, ypač šalyse, kurios yra ekonomiškai silpnos ir (ar) neturi pakankamai vietinio kapitalo. Ekonomikos teorija nurodo ir galimą neigiamą užsienio kapitalo poveikį: šalies ekonominę ir technologinę priklausomybę nuo užsienio valstybių, pelno išvežimą iš šalies, nacionalinio ūkio disproporcijų atsiradimą, kai investuojama tik į kelias patraukliausias ūkio šakas, o kitos pradeda nuo jų atsilikti.
Lietuvoje
Lietuvoje 1918–40 užsienio kapitalas daugiausia buvo pritraukiamas imant užsienio paskolas ir teikiant koncesijas. 1938 pabaigoje užsienio kapitalas sudarė 33 % viso pramonės įmonių kapitalo, daugiausia į šalies ūkį investavo Belgija (60 % viso užsienio kapitalo), Švedija (18,5 %), Vokietija (12,1 %), Latvija (5,5 %). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę užsienio kapitalo įtaka šalies ūkiui vėl sparčiai didėja. 2018 pabaigoje didžiausios užsienio investuotojos buvo Švedija (23,8 % viso užsienio kapitalo), Olandija (13,5 %), Estija (7,6 %), Vokietija (7,4 %), Kipras (7,2 %), Lenkija (6,2 %), Danija (4,2 %), Honkongas (3,8 %).
2687