ùžsienio karnės bãzės, karinės bazės, esančios už tam tikros valstybės teritorijos ribų. Dažniausiai jų buvimą reglamentuoja tarpvalstybinės sutartys. Atsirado 19 a. pradžioje, naudojamos ir kaip politinio spaudimo priemonė. Po II pasaulinio karo Japonijos ir Vokietijos teritorijoje buvusios Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karinės bazės turėjo garantuoti, kad šiose šalyse į valdžią negrįžtų revanšistinės jėgos. Kai kurios užsienio karinės bazės atlieka kalėjimų funkcijas (JAV Guantánamo karinė bazė Kuboje).
2009 pasaulyje buvo 746 užsienio karinės bazės, iš jų 716 – JAV (apie 103 000 karių), 5 – Didžiosios Britanijos (apie 8000 karių), 5 – Prancūzijos (apie 7000 karių), 1 – Turkijos (32 000 karių), 1 – Indijos, 18 – Rusijos Federacijos (iš jų 3 – Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Padniestrėje; apie 5000 karių).
Daugiausia užsienio karinių bazių turi JAV; 2018 turėjo 600–800 tokių bazių 177 šalyse (daugiau kaip 300 000 JAV karių).
Užsienio karinės bazės Lietuvoje
1939 pabaigoje pasirašius Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį, SSRS įsteigė karines bazes (apie 18 000 karių) Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose, Naujojoje Vilnioje. 1990–92 Lietuvoje veikė SSRS (nuo 1991 – Rusijos Federacijos), 1992–93 – Rusijos Federacijos karinės bazės (apie 36 000 karių). Galutinai jų įgulos išvestos 1993 08 31. Užsienio karinių bazių buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje draudžia Konstitucijos 137 straipsnis.