ùžsienio pãsas, kai kuriose šalyse (pvz., Baltarusijoje, Rusijoje) – į užsienį vykstančio asmens dokumentas, liudijantis jo asmenybę ir pilietybę, kai kada ir tarnybinę padėtį. Į kitą valstybę (išskyrus valstybes, su kuriomis nustatytas bevizis režimas) atvykstančio asmens užsienio pase žymima tos valstybės viza. Gali būti diplomatinis (patvirtina, kad asmuo yra diplomatinio korpuso narys ar turi teisę naudotis diplomatiniu pasu pagal pareigas arba vyksta į užsienį su specialia diplomatine misija), tarnybinis (papildomai nurodoma asmens einamos valstybės tarnybos ar su ja susijusios pareigos, skirtas vykti į užsienio valstybes tarnybos tikslais), pilietinis (išduodamas valstybės piliečiui, vykstančiam į užsienį) užsienio pasas.
Lietuvoje 1919–40 į užsienį piliečiai galėjo vykti gavę užsienio pasą arba leidimą. Pilietinius užsienio pasus Lietuvoje išduodavo Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamento Pasų skyrius, užsienyje – Lietuvos vyriausybės įgaliotos atstovybės ir konsulatai, diplomatinius ir tarnybinius – Užsienio reikalų ministerija. Sovietinės okupacijos metais vykstantiems į užsienį piliečiams buvo išduodamas užsienio pasas (diplomatinius ir tarnybinius išduodavo Užsienio reikalų, pilietinius – Vidaus reikalų ministerija). Užsienio pasas turėjo galiojimo laiką, kurį galėjo pratęsti užsienyje esanti užsienio paso turėtojo šalies diplomatinė ir konsulinė atstovybė. Atkūrus nepriklausomybę užsienio pasai buvo išduodami iki 1992.
640