ùžsienio poltika, tikslingai organizuota valstybės veikla tarptautinių santykių srityje palaikant ryšius su kitomis valstybėmis ir tarptautinės sistemos kitais dalyviais. Užsienio politika dažniausiai skirta apginti valstybės nacionalinius interesus, nacionalinį saugumą nuo išorinių grėsmių, garantuoti ekonominę plėtrą ir piliečių gerovę, įgyvendinti ideologinius tikslus (pvz., tautinės valstybės stengiasi ne tik palaikyti tautiškumą šalies viduje, bet ir remti savo tautiečių bendruomenes užsienyje). Užsienio politika gali būti įgyvendinama taikiomis priemonėmis, pvz., diplomatija, derybomis, taikiu bendradarbiavimu (taikus sambūvis), arba agresyviais veiksmais (agresija), karu, išnaudojimu. Sprendžiamąją funkciją užsienio politikoje dažniausiai atlieka valstybės vadovas. Užsienio politiką įgyvendina vykdomosios valdžios institucijos (dažniausiai užsienio reikalų ministerija ar jai analogiška institucija), tiesiogiai užsienyje – diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos. Tam tikrą poveikį užsienio politikai gali turėti ir įstatymų leidžiamoji valdžia, pvz., ratifikuojant tarptautines sutartis.
Užsienio politikos užuomazgos sietinos su tarptautinių organizacijų atsiradimu. 20 a. užsienio politikos reikšmė ypač padidėjo, nes beveik kiekviena valstybė vienokia ar kitokia forma palaiko ryšius su kitomis šalimis, dažniausiai siekia plėtoti taikius ilgalaikius ekonominius, politinius, kultūrinius ir kitus bendradarbiavimo santykius.
Apie poreikį plėtoti užsienio politiką rašė N. Machiavelli, J. Bodinas, H. Grotius, T. Hobbesas, S. von Pufendorfas, D. Hume’as, J.‑J. Rousseau, I. Kantas, J. Benthamas, J. G. Fichte, G. W. F. Hegelis, J. S. Millis ir kiti.