ùžsienio prekýbos geogrãfija, visuomeninės (ekonominės) geografijos šaka, tirianti pirkimo ir pardavimo teritorinio pasiskirstymo procesus, vykstančius pasaulio, regionų ir tarpvalstybinėje erdvėje. Užsienio prekybos geografija analizuoja prekių ir paslaugų eksporto, importo, reeksporto teritorinius ypatumus, prekių ir paslaugų struktūrą, eksporto ir BVP santykį, eksporto santykinę vertę, ekonominės integracijos ir regioninių prekybinių susitarimų (laisvosios prekybos zona, muitų sąjunga, bendroji rinka, ekonominė sąjunga) kūrimosi procesus. Užsienio prekybos geografija remiasi prekybos ekonomikos, paslaugų sektoriaus, žemės ūkio, gavybinės ir apdirbamosios pramonės, transporto, socialinės ir politinės geografijos duomenimis. Remdamasi teritoriniais duomenimis apie gamtos išteklius, įvairių šalių ekonominį išsivystymą ir plėtros lygį, vidaus rinkos apimtis užsienio prekybos geografija numato tolesnes prekių ir paslaugų plėtros galimybes ir tendencijas.
Panamos kanalu krovinius gabenantys laivai
Užsienio prekybos geografijos mokslo ištakos siekia 17 a.; jo raidai 20 a. didelės įtakos turėjo Bendrojo susitarimo dėl tarifų ir prekybos (1947–95) ir Pasaulio prekybos organizacijos (1995) įkūrimas. Užsienio prekybos geografijos mokslo darbų yra parašę S. Strange (Didžioji Britanija), R. Adhikari (Indija) ir kiti, Lietuvoje – D. Bernatonytė, Izolda Ona Bražukienė.
2494