užsispyrmas, vienas asmenybės bruožų – energingas, atkaklus tikslo, kartais neatitinkančio aplinkybių, siekimas. Pasireiškia nuolatiniu ginču ir priešgyniavimu dėl smulkmenų, kitų žmonių nuomonės nepaisymu.
Pagal tikslingumą, lankstumą, realybės jautimą skiriasi nuo atkaklumo (gebėjimas ilgai ir energingai siekti užsibrėžto tikslo, susijęs su ryžtu, ilgalaikiu psichikos jėgų sutelkimu, tvirtu tikėjimu sėkme).
Užsispyrimą gali sukelti nuoskaudos, pykčio, keršto jausmas. Užsispyrę asmenys dažnai nesutinka keisti savo požiūrio ir veiksmų, atsisako tinkamai paaiškinti ar nurodyti priežastis, kodėl taip elgiasi. Kai kurie žmonės mano, kad nesutinkantys su jų nuomone asmenys juos menkina, ir baiminasi, kad aplinkiniai nepakankamai jais tiki. Jie dažnai atkakliai reiškia savo nuomonę, nors ji ir ne visada teisinga.
Užsispyrimas neretai būna ir teigiamas. Tokiu užsispyrimu pasižymintys žmonės dažnai siekia tobulumo, būna veiklūs, nebijo daug dirbti ar užsiimti nauja veikla, tvirtai siekia užsibrėžtų tikslų (pvz., žalingus įpročius dažniau įveikia užsispyrę žmonės).
Užsispyrimo atsiradimą lemia antraisiais ir trečiaisiais vaiko gyvenimo metais pradedantis formuotis vadinamasis Aš. Tokio amžiaus vaikai stengiasi kuo daugiau atlikti patys ir protestuoja dėl jų galimybių varžymo. Dažniausiai užsispyrę būna 6–8 m. vaikai. Tokiu elgesiu jie bando gauti daugiau dėmesio, todėl tėvai privalo skirti jiems laiko, juos išklausyti, girti už gerą elgesį.