uzufrùktas (lot. usufructus < usus – naudojimas + fructus – vaisius; pajamos), civilinėje teisėje – asmens teisė naudotis bet kokiu svetimu daiktu, tai yra kilnojamuoju (pvz., automobiliu) ar nekilnojamuoju (pvz., namu) turtu, ir gauti iš jo pajamų, produkcijos ar kitos naudos iš esmės daikto nekeičiant. Suteikiama visam gyvenimui ar apibrėžtam laikotarpiui (ne ilgesniam už asmens gyvenimo trukmę). Uzufruktas gali būti nustatytas vieno ar kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai ir negali būti paliktas uzufrukto turėtojo įpėdiniams ar perleistas tretiesiems asmenims. Uzufruktui kaip daiktinei teisei būdinga tai, kad pasikeitus daikto, į kurį nustatytas uzufruktas, savininkui uzufruktas išlieka. Uzufrukto institutas atsirado įsitvirtinant individualiai nuosavybės teisei ir taikytas jau senovės Romoje.
Lietuvoje pagal Civilinį kodeksą (2000, įsigaliojo 2001) iš uzufrukto kylančios teisės į daiktą, kuriam privaloma teisinė registracija, ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus uzufruktą Nekilnojamojo turto registre, kurį tvarko Registrų centras, išskyrus atvejus, kai uzufruktą nustato įstatymai.
640