Vaclovas Biržiška (1933; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Biržiškà Vaclovas 1884 12 02Viekšniai 1956 01 02Waterbury (Konektikuto valstija; 2018 07 11 perlaidotas Rasų kapinėse Vilniuje), lietuvių visuomenės veikėjas, bibliografas, teisininkas, publicistas. Mykolo Biržiškos ir Viktoro Biržiškos brolis. Lietuvos mokslų akademijos narys (1941). Pulkininkas leitenantas (1925). Vytauto Didžiojo universiteto filologijos garbės daktaras (1939).
Išsilavinimas ir veikla
1895–1903 mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1909 baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, studijuodamas buvo slaptos lietuvių bibliotekos vedėjas, dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje. Didžiojo Vilniaus seimo (1905) dalyvis. 1910–14 dirbo advokato padėjėju, advokatu Vilniuje ir Šiauliuose, čia tvarkė viešąją biblioteką ir Šiaulių ekonomijos archyvą. 1914–17 tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje; štabo kapitonas (1917). 1917 Maskvoje dirbo Lietuvos reikalų komisariato archyvo vedėju. 1918 kaip buvęs karininkas bolševikų suimtas. Sušaudymo išvengė tik V. Kapsuko siūlymu sutikęs dirbti vadinamosios Lietuvos Sovietų Respublikos švietimo liaudies komisaru (1919 01–03).
Vaclovas Biržiška (1933; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1920–25 dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose ir Karo mokykloje Kaune. Nuo 1922 Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas) dėstė teisę, bibliografiją ir knygos istoriją, 1933–35 Teisių fakulteto dekanas; profesorius (1930). 1923–44 Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos, 1924–43 ir Bibliografijos instituto direktorius. 1931–44 Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkas. 1940–41 Vilniaus universiteto Teisių fakulteto dekanas, Bibliologijos katedros (nuo 1941 12 01 veikė Vytauto Didžiojo universitete) vedėjas.
1944 pasitraukė į Vokietiją, 1946–49 dėstė Pabaltijo universitete Hamburge-Pinneberge. Nuo 1946 Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys. 1949 apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1951–53 Kongreso bibliotekos Vašingtone garbės konsultantas.
Kūryba
Paminklas Antanui, jo žmonai Elžbietai, sūnums Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms Viekšniuose (1995, skulptorius Č. Pečiulis)
Nuo 1906 bendradarbiavo spaudoje. Rinko medžiagą ir redagavo bibliografinius leidinius: Knygos (1922–26), Bibliografijos žinios (1928–43), tęstinį leidinį Mūsų senovė (1937–40). 1931–44 buvo Lietuviškosios enciklopedijos, 1953–54 Lietuvių enciklopedijos vyriausiasis redaktorius. Surinko ir paskelbė kultūros ir literatūros palikimo archyvinės medžiagos. Svarbiausi darbai: Lietuvių bibliografija (4 dalys 1924–39), Lietuviškų knygų istorijos bruožai (dalis 1 1930), Iš mūsų laikraščių praeities (1932), Lietuviškieji slapyvardžiai ir slapyvardės (1943), Senųjų lietuviškų knygų istorija (1953–54), Aleksandrynas (3 tomai 1960–65 Čikaga 21990 Vilnius), Praeities pabiros (1960), Lietuvos studentai užsienio universitetuose XIV–XVIII amžiais (1987), Amerikos lietuvių spauda 1874–1910. Bibliografija (1994), Knygotyros darbai (1998).
Apdovanojimas
Gedimino 3 laipsnio ordinas (1928).
Vaclovas Biržiška
I. Kisinas Prof. Vaclovo Biržiškos bibliografija d. 1 Kaunas 1940; V. Žukas Gyvenimas knygai: Vaclovas Biržiška Vilnius 2012.
2111
2593