vadovãvimo stliai, elgsenos normos, taisyklės ir metodai, kuriuos vadovai taiko savo darbe siekdami daryti pavaldiniams poveikį ir skatindami juos siekti organizacijos užsibrėžtų tikslų. Teigiama, kad Platonas veikale Valstybė pirmasis išskyrė vadovavimo stilius: timokratiją (vadovavimo pobūdį lemia turtas, ambicijos, valdžios troškimas), oligarchiją (vadovavimo pagrindinis motyvas yra asmeniniai interesai ir godumas), demokratiją (pareigos skirstomos rinkimų ar burtų būdu; visi piliečiai lygūs), tironiją (vadovavimo stilių lemia polinkis į žiaurumą). Dažniausiai skiriama autokratinis (autokratija), demokratinis (kolegialusis), liberalusis (anarchinis), į darbą ir žmogų orientuotas vadovavimo stiliai. Autokratinis vadovavimo stilius dar skirstomas į charizmatinį (dėl vadovo charizmos ir asmeninių savybių pavaldiniai jam paklūsta savanoriškai; charizmatizmas), patriarchalinį (vadovo elgsena organizacijoje panaši į šeimos galvos elgseną), biurokratinį (grindžiamas precizišku, teisę ir įstatymus atitinkančiu reguliavimu, organizacijos narių griežtu pavaldumu ir klusnumu, darbuotojų santykių nuasmeninimu). Demokratinis vadovavimo stilius grindžiamas valdžios pasidalijimu įtraukiant pavaldinius į vadovavimą ir sprendimų priėmimą. Vadovas linkęs daugumą klausimų spręsti kolegialiai pasilikdamas sau teisę priimti sprendimą po to, kai klausimas apsvarstytas kolektyve. Pabrėžiama pagarba darbuotojams, jų gebėjimai. Vadovas skatina pavaldinių iniciatyvą, savarankiškumą, kontroliuoja darbo rezultatus, o ne eigą. Nurodymai pavaldiniams teikiami pasiūlymų ir patarimų forma. Vadovas nebijo pripažinti klydęs, konstruktyviai reaguoja į kritiką. Demokratinis vadovavimo stilius dažnai laikomas tinkamiausiu, bet dėl jo gali nukentėti sprendimų priėmimo operatyvumas, vadovas kartais vengia atsakomybės ją perduodamas kolektyvui. Liberaliajam vadovavimo stiliui būdinga vadovo minimalus kišimasis į pavaldinių veiklą. Vadovas nepabrėžia savo užimamos padėties, vengia kontroliuoti pavaldinius, jiems įsakinėti, yra pasyvus, kartais nenuoseklus, jį lengva paveikti iš šalies. Turėdami didelę veiksmų laisvę pavaldiniai savo nuožiūra kelia sau uždavinius ir juos įgyvendina. Teigiama, kad toks vadovavimo stilius tinkamiausias, kai darbas individualus ir kūrybinis, bet netinka sudėtingomis dinamiškomis sąlygomis. Į darbą ir žmogų orientuotam vadovavimo stiliui būdinga problemų sisteminimas, pavaldinių darbo planavimas ir organizavimas, rūpinimasis darbuotojais. Vadovo ir pavaldinių santykiai grindžiami pasitikėjimu, savitarpio pagalba, tiesioginiu bendravimu. Dar skiriami vadovavimo stiliai: nurodymo (vadovas pateikia detales, instrukcijas, nustato darbuotojų specifinius tikslus, užduotis, dažnai tikrina jų darbą, parodo, kaip reikia jį atlikti), mokymo (vadovas perteikia savo poziciją, skatina, įtikinėja darbuotojus, drauge aptaria jų darbą), dalyvavimo (vadovas įtraukia darbuotojus į sprendimų paieškas, skatina juos klausinėti, padeda, nekritikuoja) ir delegavimo (vadovas perduoda atsakomybę pavaldiniams, leidžia ieškoti naujovių; atsakomybės delegavimas). 19 a. pabaigoje–20 a. pirmoje pusėje vadovavimo stilius daugiausia tyrė vadybos specialistai K. Z. Lewinas, R. Likertas, D. McGregoras (visi Jungtinės Amerikos Valstijos), 20 a. Lietuvoje – V. A. Graičiūnas, A. V. Indriūnas, P. Zakarevičius.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką