vadýba, mokslas apie organizacijų ir jose dirbančių žmonių valdymą, jo dėsningumus, principus, priemones ir metodus.
Atsiradimas
Atsirado 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kaip pramoninės gamybos mokslinio valdymo ir darbo našumo didinimo pramonėje teorija (pradininkas F. W. Tayloras), vėliau pritaikyta ir kitų ekonominės veiklos rūšių organizacijų valdymui tirti ir tobulinti.
Metodai
Darbo procesams racionalizuoti, optimaliems valdymo sprendimams priimti vadyba daugiausia taiko matematinius, darbuotojų materialiniam skatinimui – ekonominius, organizacijos kolektyvui valdyti – psichologinius ir administracinius metodus (valdymo metodai).
Rekomendacijos
Vadybos rekomendacijos nėra universalios, jų taikymo praktinėje veikloje efektyvumas priklauso nuo organizacijos dydžio, veiklos rūšies (pavyzdžiui, pramonėje dažniausiai netinka mokslinėje veikloje įprasti vadybos metodai, ir atvirkščiai), žmonių santykių kolektyve, šalies kultūros (pavyzdžiui, amerikietiškasis ir japoniškasis vadybos modeliai yra kone priešingi) ir kitų konkrečių sąlygų, todėl vadybos konsultantai pirmiausia išsamiai ištiria organizaciją ir tik tuomet pateikia patarimų, kaip tobulinti jos valdymą.
Vadyba Lietuvoje
Lietuvoje vadybos mokslo pradininku laikomas V. A. Graičiūnas sukūrė ir terminą vadyba kaip atitikmenį angliškam žodžiui management, pirmasis pasaulyje bandė matematiškai nustatyti geriausią pavaldinių skaičių, kurį efektyviai gali valdyti vienas vadovas, tapo pirmuoju Lietuvoje vadybos konsultantu, 1938 įkūrė Lietuvos vadybos draugiją ir jai vadovavo.
Sovietinės okupacijos metais vadyba buvo vadinama valdymo mokslu.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vėl įsitvirtino vadybos sąvoka. Žymiausi mokslininkai: P. Zakarevičius, P. Tvarijonavičius, A. Sakalas, R. Razauskas, P. Vanagas, J. E. Kvedaravičius, B. Melnikas.
1110
valdymo mokslas