vadýbos mòdeliai, vadybos koncepcijos, kurias organizacijos įgyvendina savo veikloje ir kurios lemia vadovų ir pavaldinių santykius, organizacijos kultūrą, sprendimų priėmimo, darbuotojų samdos, motyvavimo, karjeros valdymo ir kitos vadybinės veiklos principus.
Pagrindiniai vadybos modeliai yra amerikietiškasis ir japoniškasis.
Amerikietiškasis modelis
Amerikietiškasis vadybos modelis pagrįstas vienasmeniu valdymo stiliumi, griežta disciplina, darbuotojai turi besąlygiškai paklusti vadovui (jo santykiai su pavaldiniais yra formalūs ir dalykiški). Vadovas priima sprendimus individualiai ir asmeniškai atsako už jų įgyvendinimą, sprendimai priimami skubiai, turi garantuoti greitą organizacijos sėkmę ir nuolatinį veiklos pelningumą.
Įmonės sėkmės svarbiausiais veiksniais laikomi racionalus veiklos organizavimas, darbo našumo didinimas ir visų išteklių panaudojimo efektyvumas, spartus inovacijų diegimas.
Darbuotojai derinami prie organizacijos poreikių ir iš anksto (prieš priimant į darbą) nustatomų reikalavimų darbuotojų funkcijoms, užduotims, teisėms ir sąveikai su kitais organizacijos nariais. Labiausiai vertinama darbuotojų iniciatyvumas, komunikabilumas, pasitikėjimas savimi, optimizmas, ambicingumas, mokėjimas rizikuoti. Darbuotojai rengiami kaip siauri vienos ar kelių artimų sričių specialistai. Organizacijose diegiama griežta formalizuota valdymo ir kontrolės struktūra, kiekvieno darbuotojo atsakomybė aiškiai apibrėžta.
Darbuotojai samdomi palyginti trumpam laikui, daugelis jų dažnai keičia darbovietes, jų motyvavimo pagrindinės priemonės yra piniginės ir kitos ekonominės paskatos. Darbuotojų santykiai su organizacija yra sutartiniai, pagrįsti abipuse nauda. Karjera daroma greitai ir pirmiausia priklauso nuo asmeninių laimėjimų, kvalifikacijos, gebėjimo mokytis, šie veiksniai svarbesni už patirtį.
Japoniškasis modelis
Japoniškasis vadybos modelis remiasi kolektyvinėmis darbo organizavimo formomis, darbdavių globėjišku, tėvišku požiūriu į darbuotojus, demokratiška visų organizacijos narių sąveika, vadovus ir pavaldinius sieja artimi asmeniniai neformalūs santykiai. Vadovas turi mokėti sutarti su visu kolektyvu, nuolat bendrauti su pavaldiniais, atsižvelgti į jų poreikius ir rekomendacijas.
Sprendimai organizacijoje priimami ilgai, kolektyvinio susitarimo principu, už jų įgyvendinimą kolektyviai atsako visa juos priėmusi darbuotojų grupė, vadybos sprendimai pirmiausia orientuojami į ilgalaikius tikslus. Įmonė vertinama kaip viena šeima, jos didžiausias turtas yra žmogiškieji ištekliai ir kolektyvo darna.
Priimami į darbą nauji darbuotojai ištiriami psichologiniais testais ir kitomis priemonėmis ir tik po to sprendžiama, kokias pareigas jiems patikėti. Labiausiai vertinama darbuotojų sąžiningumas, darbštumas, kuklumas, gyvenimo patirtis, lojalumas kolektyvui. Darbuotojų profesinis parengimas yra universalus, jie nenutrūkstamai mokomi tiesiogiai darbo vietoje, kartą per kelerius metus vykdoma pareigų rotacija (pirmiausia tam, kad darbuotojai neprarastų susidomėjimo darbu), todėl darbuotojas tampa plataus profilio specialistu ir dažnai gali pakeisti kitus. Organizacijos struktūra lanksti, kiekvieno darbuotojo pareigos nėra griežtai apibrėžtos.
Darbuotojai dažnai samdomi visam gyvenimui, išėjimas savo noru dirbti į kitą įmonę laikomas neetišku, darbuotojų motyvavimas daugiausia pagrįstas socialiniais ir psichologiniais veiksniais. Karjera daroma lėtai, ji pirmiausia priklauso nuo darbuotojo amžiaus, darbo stažo, indėlio į organizacijos veiklos kokybės gerinimą, aukščiausio ir žemiausio hierarchinio lygio darbuotojų darbo užmokesčio skirtumai gerokai mažesni nei Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tinkamiausias modelis
Kiekviena organizacija yra unikali, todėl optimalaus vadybos modelio nėra – organizacija turi ieškoti jai tinkamiausio (pirmiausia pagal organizacijos dydį, vykdomos ekonominės veiklos pobūdį, išorinę aplinką, kurioje ji veikia) derindama amerikietiškojo ir japoniškojo vadybos modelių elementus.
amerikietiškasis vadybos modelis; japoniškasis vadybos modelis