vadýbos teòrijos, vadymo teòrijos, mokslinės koncepcijos, aiškinančios, kaip organizacijoje turi būti organizuojama ir vykdoma vadyba.
Klasikinės vadybos teorijos
Istoriškai pirmoji vadybos teorijų grupė buvo klasikinė vadybos mokykla, kurios atstovai siekė rasti vieną geriausią būdą valdyti visų rūšių organizacijas. Šią mokyklą sudaro mokslinio valdymo, administracinė valdymo ir idealios biurokratijos teorijos.
Mokslinio valdymo teoriją 19 a. pabaigoje pradėjo kurti F. W. Tayloras (teilorizmas), kiti žymūs atstovai – Lillian Evelyn Moller Gilbreth ir Frankas Bunkeris Gilbrethas, Henryʼs Laurenceʼas Ganttas, Harringtonas Emersonas (visi Jungtinės Amerikos Valstijos). Ši teorija rėmėsi mokslinės analizės taikymu organizuojant pramoninę gamybą ir didinant darbo našumą: ištiriama darbininkų atliekami veiksmai, laiko sąnaudos ir nustatomi geriausi darbo būdai kiekvienai užduočiai atlikti, darbo procesai skaidomi į kuo paprastesnes standartizuotas operacijas, pagal įmonės nustatytus reikalavimus atrenkami tinkamiausi darbuotojai, jie apmokomi ir paskiriami į pareigas, kurioms labiausiai tinka, darbininkai aprūpinami visais reikalingais darbo įrankiais, mechanizmais ir kitais ištekliais, taikomas darbo normavimas ir materialinis skatinimas atsižvelgiant į darbo rezultatus. F. W. Tayloras pirmasis pasiūlė griežtai atskirti darbo planavimą, organizavimą ir valdymą nuo fizinių darbų, kad juos atliktų skirtingi žmonės. F. B. Gilbretho sukurtas ciklografinis darbininko judesių tyrimo metodas juos fotografuojant ir filmuojant leido atsisakyti nereikalingų judesių, nustatyti jų nuoseklumą, normatyvinę trukmę ir sudėjus gauti visos darbo operacijos laiko normą. H. L. Ganttas sukūrė pirmąjį veiksmingą gamybos kalendorinio planavimo metodą, pagrįstą tiesiniais darbų grafikais (vadinamieji Gantto grafikai). H. Emersonas suformulavo 12 našumo principų, garantuojančių didžiausią darbo našumą visose veiklos srityse: aiškiai iškelti idealai ir tikslai, sveikas protas (pagrįsti ir geriausi valdymo sprendimai), kompetentinga konsultacija, drausmė, tinkamas požiūris į personalą, greita, patikima, išsami, tiksli ir nuolatinė apskaita, dispečerystė (darbo koordinavimas ir kontrolė), normos ir tvarkaraščiai, darbo sąlygų normavimas, operacijų normavimas, rašytinės standartinės instrukcijos, atlyginimas už našumą.
20 a. pradžioje atsirado administracinė valdymo teorija. Jos pradininkas H. Fayolis nurodė, kad vadyba apima ne tik gamybos, bet ir pardavimo, finansų, logistikos, kitos veiklos įmonėje organizavimą ir valdymą. H. Fayolis pirmasis išskyrė vadybos pagrindines funkcijas (prognozavimą ir planavimą, organizavimą, vadovavimą, koordinavimą ir kontrolę), pasiūlė 14 administravimo principų, teigė, kad didėjant organizacijai jos struktūra sudėtingėja, iš linijinės virsta funkcine, vis didesnę galią įgyja patarėjai, konsultantai, referentai.
Pagal M. Weberio idealios biurokratijos teoriją idealus biurokratinis valdymas turi būti pagrįstas aiškia formalia organizacijos hierarchine struktūra ir siaura įvairių lygių vadovų specializacija, skaidant visą valdymo veiklą į standartines elementarias operacijas. Visus darbo procesus, darbuotojų funkcijas, teises ir pareigas turi griežtai reglamentuoti rašytinės taisyklės, instrukcijos ir procedūros, nukrypimai nuo jų kenkia darbo efektyvumui ir rezultatams. Darbuotojų santykiai organizacijoje turi būti tik dalykiniai, visiškai nuasmeninti, vadovų valdžia siejama su pareigomis, o ne su jas einančių žmonių asmens savybėmis, priėmimas į darbą ir karjeros valdymas grindžiamas tik darbuotojų technine kompetencija ir žiniomis (dar biurokratija).
Žmogiškųjų santykių ir žmogiškųjų išteklių teorijos
20 a. 4 dešimtmetyje kaip atsvara klasikinei vadybos mokyklai ir jos požiūriui į pavaldinius kaip į pasyvius valdymo subjektus, kurie turi tik nepriekaištingai vykdyti vadovų nurodymus, sukurta žmogiškųjų santykių teorija (svarbiausi atstovai – Eltonas Mayo, M. P. Follett, H. Münsterbergas), pabrėžianti socialinių ir psichologinių veiksnių įtaką gamybos valdymui.
20 a. 6 dešimtmetyje iš šios teorijos išsirutuliojusi žmogiškųjų išteklių teorija (A. H. Maslow, D. McGregoras, Frederickas Irvingas Herzbergas ir kiti) vadybos svarbiausiu tikslu paskelbė darbuotojų motyvavimą sudarant darbo užduotis taip, kad darbuotojai galėtų visiškai realizuoti savo gebėjimus. A. H. Maslow sukūrė žmogaus poreikių piramidę (poreikių hierarchija), pagal kurią žmogus pirmiausia tenkina savo fiziologinius, o vėliausiai – dvasinius poreikius ir į tai reikia atsižvelgti motyvuojant visų hierarchinių lygių darbuotojus. D. McGregoras suformulavo X teoriją (autoritarinio požiūrio į darbuotojus) ir Y teoriją (demokratinio požiūrio), vėliau šią koncepciją papildė Williamas Ouchi sukurdamas Z teoriją. F. I. Herzbergas sukūrė veiksnių teoriją, paaiškinančią darbuotojų motyvavimo svarbiausius veiksnius.
Kiekybinių metodų teorija
Kiekybinių metodų mokykla (Russellas Lincolnas Ackoffas, L. R. Kleinas ir kiti; jai priklausė ir vadybos mokslo Lietuvoje pradininkas V. A. Graičiūnas) siekė pritaikyti matematinius modelius, skaičiavimo techniką ir informacines sistemas geriausiems valdymo sprendimams priimti ir kontroliuoti jų vykdymą, taip pat bandė kuo labiau matematizuoti ir formalizuoti valdymo procesus plačiai taikydama logikos taisykles, lošimų teoriją, statistikos ir prognozavimo metodus.
Sisteminio valdymo teorija
Sisteminio valdymo teorija (atsirado 20 a. 7–8 dešimtmečiais, svarbiausi atstovai – H. A. Simonas, Jamesas Gardneris Marchas) organizaciją traktavo kaip atvirą iš daugelio tarpusavyje susijusių elementų (struktūra, žmonės, užduotys, technologijos ir kita) sudarytą kompleksinę sistemą, kuri nuolat sąveikauja su kintančia aplinka ir prie jos prisitaiko, vadybos pagrindiniu tikslu skelbė organizacijos dalių, jų sąveikos ir ryšių su visos sistemos tikslais tyrimus.
Šiuolaikinės vadybos teorijos
Šiuolaikinės vadybos teorijos, atsiradusios 20 a. pabaigoje, iškelia žmogaus, kaip organizacijos veiklos efektyvumą lemiančio pagrindinio veiksnio, svarbą ir nuolatinį organizacijos kitimą.
Situacinio valdymo teorija (P. F. Druckeris, Tomas Petersas, Robertas Watermanas ir kiti) teigia, kad skirtingomis aplinkybėmis gali būti efektyvūs skirtingi valdymo metodai ir priemonės, vieno geriausio valdymo būdo nėra. Organizacijose dažnai pasitaiko analogiškų konkrečių situacijų, todėl būtina parengti šių situacijų pavyzdinius sprendimus. Vadovui svarbiausia yra praktinis patyrimas, mokėjimas orientuotis nestandartinėmis aplinkybėmis.
Visuotinės kokybės vadybos teorija teigia, kad organizacija turi nuolat tobulėti gerindama produktų ir paslaugų kokybę, mažindama išlaidas ir kuo geriau tenkindama vartotojų poreikius; šios teorijos pagrindiniai principai – grupinis darbas, organizacijos sudėtinių dalių integracija, kokybės standartų kūrimas, kokybės matavimas ir nuolatinis jos gerinimas.
Besimokančios organizacijos koncepcija numato, kad visi organizacijos nariai turi kolektyviai dalyvauti nustatant ir sprendžiant problemas, keistis informacija, kad organizacija galėtų nuolat eksperimentuoti, mokytis ir keistis. Pagal šią koncepciją informacinės ir kitos naujos technologijos formuoja organizacijų struktūrą ir valdymą: darbui vis plačiau naudojami kompiuteriai, dirbama virtualiomis komandomis, plinta elektroninis verslas. Žinios tampa ekonominių išteklių rūšimi, kurią organizacija turi valdyti panašiai kaip materialinius, finansinius ar darbo išteklius.
2208
klasikinė vadybos mokykla; mokslinio valdymo teorija; administracinė valdymo teorija; idealios biurokratijos teorija; žmogiškųjų išteklių teorija; situacinio valdymo teorija