vagỹstė, svetimo turto pasisavinimas. Vagystė reiškiasi slaptu (kaltininkas paima turtą nematant tą turtą valdančiam, saugančiam asmeniui ar pašaliniams asmenims arba kai šie asmenys mato, bet nesuvokia, kad turtas paimamas neteisėtai, pvz., vilkintis specialius darbo drabužius asmuo neteisėtai nuo tilto nukabina šviestuvus) ar atviru (visiems tiems asmenims matant ar suvokiant, kad tai vagystė), neteisėtu ir neatlygintinu svetimo turto paėmimu ir jo užvaldymu. Vagyste kėsinamasi į visų formų ir rūšių nuosavybę. Dažniausiai tai yra kilnojamasis turtas (pvz., pinigai), atskirti nuo nekilnojamojo turto daiktai (pvz., išimti langai), nekilnojamasis turtas (pvz., metalinis garažas). Kai kaltininkas pavartoja smurtą, vagystė tampa plėšimu. Vagystė laikoma įvykdytu nusikaltimu nuo momento, kai turtą pagrobęs kaltininkas gali juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra.
Lietuvoje pagal Baudžiamąjį kodeksą (2000, įsigaliojo 2003) vagystė skirstoma į baudžiamąjį nusižengimą (pagrobto turto vertė – 1–3 minimalūs gyvenimo lygiai) ir nusikaltimą (paprasta vertė – 3–250, didelė – daugiau kaip 250 minimalių gyvenimo lygių). Baudžiamoji atsakomybė nustatyta už didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės vertybių pagrobimą, atvirą vagystę, už vagystę, atliktą organizuotos grupės, įvykdytą įsibraunant į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, padarytą viešoje vietoje pagrobiant automobilį, pasisavinant turtą iš asmens drabužių, rankinės (kišenvagystė), t. p. strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Atsakomybėn traukiamas 14 metų sukakęs asmuo esant nukentėjusio asmens skundui, jo teisėto atstovo pareiškimui ar prokuroro reikalavimui. Pagal Administracinių nusižengimų kodeksą (2015, įsigaliojo 2017) atsakomybė taikoma už smulkaus svetimo turto pagrobimą, jei pasisavinto turto vertė neviršija trijų bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.
640