vaidlos (waidlotten), prūsų žyniai. 1428 vaidilas pirmą kartą paminėjo H. Beringeris. S. Grunau, aprašydamas krivį krivaitį (krivis), sako, kad jam pavaldūs kiti žyniai – vaidilos, iš jų renkamas naujas krivis krivaitis. Daugelio tyrinėtojų nuomone, prūsai turėjo sudėtingą žynių hierarchiją: vyriausiasis buvo krivis krivaitis, jo pagalbininkai vaidilos, gyvenę Rikojote, ir kaimų žyniai vaidilos. S. Grunau pasakoja, kad vaidilos gyvenę Rikojote, prižiūrėję šventąją ugnį, jų pamokymų neklausančius žmones bausdavęs požemio ir mirties dievas Patulas. Krivis tiesiai iš dievų išgirsdavęs jų valią ir ją pranešdavęs vaidiloms, o šie perduodavę ją žmonėms. S. Grunau rašo, kad vaidilos būdavo išlaikomi iš karo grobio, privalėjo gyventi skaistybėje, būti senyvo amžiaus, teigia, kad jų gyventa ne tik Rikojote, bet ir kaimuose. Dievų valią vaidilos susapnuodavo, patys perduodavo ją kaimo vyrams, moterims perduodavo vaidilutės. Sakoma, vaidilos mokėjo gydyti žmones ir gyvulius, nurodydavo sėjos, javapjūtės ir kitų darbų pradžią, ugdė bendruomenės pamaldumą ir moralumą (klausydavo išpažinčių, sakydavo pamokslus). J. Długoszas, rašydamas apie šv. Adalberto misiją, pasakoja, kad šis buvo nužudytas vyriausiojo žynio krivio ir kitų žynių (manoma, vaidilos) pritarimu. Su krivio institucija ir Rikojotu susiję vaidilos, manoma, išnyko anksčiau nei kaimų vaidilos. Apie šiuos rašoma ir vėlesniuose šaltiniuose. Sūduvių knygelėje pasakojama apie kaimo vaidilų atliekamas vagystės atskleidimo apeigas; jas 1576 kronikoje aprašė ir L. Davidas.
Kartais vaidilomis vadinami ir lietuvių žyniai, ir visų baltų religinių apeigų atlikėjai. 19–20 a. lietuvių ir lenkų romantikų kūryboje vaidilos vaizduojami kaip senovės lietuvių ir prūsų dainiai, kanklininkai.