vaidmenų teorija

vaidmen teòrija, socialinė teorija, apibūdinanti socialinių vaidmenų genezę, struktūrą, sąveiką, funkcijas, poveikį žmogaus elgsenai. Socialinę situaciją atspindi kaip tam tikrą tikrovę, dėl kurios susitaria joje dalyvaujantys ir tą situaciją apibrėžiantys žmonės. Iš dalyvaujančio individo reikalaujama atitinkamų reakcijų į tam tikrus lūkesčius. Visuomenė gali egzistuoti todėl, kad beveik visada dauguma žmonių bent apytiksliai vienodai apibrėžia svarbiausias situacijas. Individas susiduria su įvairiais lūkesčiais skirtingose srityse, kuriose jis atlieka savo vaidmenį, atitinkantį tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius. Vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi veikti konkrečioje situacijoje. Visuomenėje vaidmenys skiriasi tiek, kiek tiksliai individui pateikiami nurodymai. Vaidmuo apima tam tikrą veiklą, emocijas ir nuostatas, kurios susijusios su ta veikla. Kiekvienas vaidmuo visuomenėje susietas su tam tikra tapatybe, kuri socialiai įgyjama, palaikoma ir transformuojama. J. E. Meadas teigė, kad bendravimo ir socialiniai procesai turi poveikį žmogaus mąstymui ir savęs suvokimui, o socialiniai vaidmenys lemia individo elgseną tam tikromis aplinkybėmis. Vaikas mokosi vaidinti jam priklausančius išmokti vaidmenis perimdamas juos iš kitų. Žaisdami vaikai mėgdžioja įvairius socialinius vaidmenis ir taip suvokia savo vaidmenis visuomenėje, todėl tapatybė įgyjama socialinio pripažinimo veiksmais. E. Goffmanas socialinį gyvenimą lygino su teatru, o žmones – su veikėjais, atliekančiais aktorių ir žiūrovų vaidmenis. Socialinis psichologas E. E. Jonesas (Jungtinės Amerikos Valstijos), remdamasis vaidmenų teorija, teigė, kad stigmatizuotieji (asmenys, kuriems primetamas tam tikras statusas, etiketė; stigma) visuomenėje vaidina vaiko tarp suaugusiųjų vaidmenį, būna pasyvūs, stengiasi atkreipti į save dėmesį arba izoliuotis ir kita; tai sukelia jų funkcionavimo visuomenėje problemų. Vaidmenų teorija susijusi su interakcionizmu.