vaidýba, meninės kūrybos rūšis – vaidmens (tipo, personažo, charakterio) kūrimas teatre. Vaidyba grindžiama dvasinių ir fizinių aktoriaus savybių visuma. Kurdamas vaidmenį aktorius naudojasi vaidybos priemonėmis (kalba, judesiu, gestais, mimika). Aktorinio meistriškumo svarbūs elementai yra dėmesys, vaizduotė, emocinė ir motorinė atmintis, gebėjimas bendrauti scenoje, ritmo pojūtis. Vaidybos pobūdį lemia scenos meno rūšis (drama, opera, baletas, pantomima), vaidinamo kūrinio žanras (tragedija, komedija, drama), įtaigumą – talentas ir patirtis (pasaulėjauta, vaizduotė, intuicija, meistriškumas). Tradicinėje Rytų šalių vaidyboje vyrauja sąlyginės raiškos priemonės, pabrėžiama plastika, dauguma judesių kanonizuota. Europos šalių teatre svarbiausios persikūnijimo ir parodomoji vaidybos kryptys. Persikūnijimo krypčiai būdinga aktoriaus ir personažo suartinimas, parodomajai – anksčiau išmoktų vaidinti būsenų perteikimas (vadinamasis atsiribojimo efektas; siejama su B. Brechto ir jo sekėjų veikla). Dažnai abi vaidybos kryptys būna susipynusios.
Senovės Graikijos teatre susiklostė vaidybos 2 būdai: iškilmingasis, arba deklamacinis (vaidinant tragediją), ir komiškasis, arba žemojo stiliaus (vaidinant komediją). Vaidybos raidai įtakos turėjo viduriniais amžiais Europoje populiarūs histrionų, skomorochų, špylmanų, žonglierių vaidinimai. Renesanso epochoje siekta įtvirtinti tikroviškos vaidybos principus. Improvizacine vaidyba buvo grindžiama commedia dell’arte spektakliai. Klasicistinei vaidybai būdinga griežtas kanonizavimas (trijų vienovių principas), individualiųjų bruožų niveliavimas; būdingiausia raiškos priemonė – deklamacinis stilius. Šviečiamajame amžiuje atsisakyta manieringumo ir retorikos, siekta vaidybos natūralumo, paprastumo, emocingumo. Romantinei vaidybai būdinga ekspresyvumas, netikėti jausmų protrūkiai, pabrėžiama asmenybės vidiniai prieštaravimai, psichologinių būsenų kaita. Romantizmo teatre pirmą kartą kaip aktorinės kūrybos pagrindas buvo įtvirtintas sceninis persikūnijimas. Realistinei vaidybai būdinga tikroviškumas, personažo charakterio sąsajos su socialine aplinka, buitimi. Natūralistinė vaidyba pabrėžia detales, siekia fotografiškumo, simbolistinė – perteikia personažo dvasinį pasaulį (nuojautas, nuotaikas).
Didžioji teatro reforma (19 a. pabaiga–20 a. pradžia) paskatino naujų aktoriaus ugdymo metodų ir vaidybos stilių atsiradimą. Šiuo laikotarpiu rusų režisierius K. Stanislavskis sukūrė realistinę psichologinę vaidybos sistemą (Stanislavskio sistema), ji turėjo daug įtakos pasaulio vaidybos raidai. Rusų režisierius V. Mejerholdas sukūrė aktoriaus vaidybos teoriją ir praktinį metodą biomechaniką (siekė atrasti tikslius judesius, kurie padėtų pasiekti emocinę tiesą, suderinti aktoriaus fizines ir psichologines galimybes). Nuo 20 a. 3 dešimtmečio vokiečių režisieriaus B. Brechto taikytu vadinamuoju atsiribojimo efektu siekta tarp aktoriaus ir jo vaidmens sukurti distanciją (buvo būtinas asmeniškas aktoriaus požiūris į savo personažą ir jo įvertinimas). Vaidybos raidai turėjo įtakos prancūzų aktoriaus, teatro teoretiko A. Artaud nuo 4 dešimtmečio plėtota žiaurumo teatro teorija. Pagal lenkų režisieriaus J. Grotowskio nuo 20 a. 7 dešimtmečio kurtą neverbalinio, skurdžiojo teatro teoriją aktorius privalo išmokti valdyti savo fizines ir psichines galias, dvasiškai ir fiziškai tobulėti, aktorystė paverčiama ritualu. Anglų režisierius P. Brookas aktorių laiko universaliu menininku, kuris turėtų gebėti derinti daugelį vaidybos mokyklų, krypčių ir stilių.