vako psichològija, žmogaus raidos psichologijos šaka, tirianti vaiko psichikos raidą ir dėsnius. Apima kūdikystės, ankstyvosios vaikystės, ikimokyklinio amžiaus vaikystės, jaunesniojo mokyklinio amžiaus, paauglystės (paauglio psichologija) ir vyresniojo mokyklinio amžiaus psichologiją. Tiria vaiko psichikos raidos priežastis ir ypatybes, psichikos procesų (pažinimo, valios, emocijų), veiklos (žaidimų, mokymosi, darbo) raidą, asmenybės ir individualių, taip pat tam tikram amžiaus tarpsniui būdingų psichologinių ypatybių susidarymą. Vaiko psichologijos specifiką lemia tai, kad vaiko psichika keičiasi labai sparčiai, kiekvienas vaikystės tarpsnis sudaro prielaidą tolesnei psichikos raidai. Vaiko psichikos raidą skatina, jo psichikos funkcijas lavina turininga ir įvairi aplinka, bendravimas; ypač reikšmingas vaiko bendravimas su motina. Motina patenkina vaiko svarbiausius poreikius: emocinio sąlyčio, supratimo, pažinimo, saugumo. Trūkstant bendravimo su motina vaiko psichinė raida gali sutrikti. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi sensityviuosius periodus (raidos periodai, kai besiformuojantis organizmas ypač jautrus ir imlus skirtingiems dirgikliams – vaikas intensyviai ima domėtis daiktais, reiškiniais, jų savybėmis ir struktūra, jam lengviau įgyti tam tikrą įgūdį, pavyzdžiui, laipioti, kalbėti, skaityti). Ankstyvojoje vaikystėje sparčiai formuojasi vaiko mąstymas, kalba, valia, asmenybės bruožai. Perdėta suaugusiųjų globa sukelia elgesio ir dvasinio gyvenimo sutrikimą, vadinamą autonomiškumo ir gėdos krize (1–3 metai), kuri pasireiškia, kai vaikas ima daugiau bendrauti su kitais bendraamžiais. Bendraudamas su įvairiais žmonėmis vaikas perima socialines elgesio normas. Ankstyvojoje ir ikimokyklinio amžiaus vaikystėje pagrindinė veikla yra žaidimas. Žaisdamas vaikas realizuoja savo gabumus, mokosi bendrauti, įgyja naujų žinių, patiria įvairių emocinių išgyvenimų. Didelė paskata tolesnei psichikos ir asmenybės raidai – mokymosi pradžia. Mokymasis keičia visus psichinius procesus (suvokimą, atmintį, mąstymą, vaizduotę), suteikia vaikui valingumo, kryptingumo. Vaiko psichologijos tyrimo metodai: stebėjimas, pokalbis, eksperimentas, vaiko veiklos (piešinių, lipdinių, konstravimo darbų ir kitų) analizė. Vaiko psichologijos duomenys labai reikalingi pedagogikai ir praktiniam auklėjimui, mokymui, ypač svarbūs sudarant palankias vaiko raidos sąlygas tam tikrame amžiuje.
Pasaulyje
Vaiko psichologijos pradininkas Didžiosios Britanijos psichologas W. T. Preyeris (1841–97) knygoje Vaiko siela (Die Seele des Kindes 1882) aprašė vaiko elgesį ir emocines problemas. 20 a. pradžioje vaiko psichologija tapo savarankiška psichologijos šaka, darė poveikį geštaltpsichologija, biheiviorizmas, psichoanalizė, psichosocialinė raida. Žymiausi tyrinėtojai: W. L. Sternas, K. L. Bühleris (Vokietija), A. Binet, T. Simonas (Prancūzija), J. Piaget (Šveicarija), A. Lurija, L. Vygotskis (Rusija).
Lietuvoje
Vaiko psichologija pradėta plėtoti 20 a. pradžioje. Vaiko psichologijos problemas tiria Vilniaus universitetas, Lietuvos edukologijos universitetas, Švietimo plėtotės centras. Vaiko psichologijos srities darbų paskelbė J. Vabalas‑Gudaitis, A. Gučas, J. Laužikas, M. Garbačiauskienė, V. Legkauskas.
2271