vaik globõs institùcija, įstaiga, kurioje auginami ir ugdomi našlaičiai, beglobiai, t. p. sergančių ir negalinčių pasirūpinti savo vaikais, tėvystės teisių netekusių tėvų vaikai (dažniausiai iki 18 metų).
Vaiko globos tikslas
Vaiko globos tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. Veikia valstybinės ir privačios vaikų globos institucijos. Pagrindiniai tipai yra vaikų ir kūdikių globos namai, vaikų globos grupės, socialinės globos namai vaikams su negalia, šeiminiai vaikų globos namai.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatos
1989 priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nustato, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą. Nustačius, kad vaikas negali likti gyventi savo šeimoje, jis yra apgyvendinamas kitoje aplinkoje – globėjų šeimoje, šeimynoje ar institucijoje ir jam steigiama laikinoji arba nuolatinė globa.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, interpretuodamas Vaiko teisių konvencijos principus ir straipsnius, yra ne kartą pabrėžęs būtinybę investuoti į paramos šeimai paslaugas, o institucinę globą yra įvardinęs kaip kraštutinę priemonę, kurią pasitelkti reikėtų tik nelikus jokių kitų išeičių.
Pirmosios vaikų globos institucijos
Pirmosios vaikų globos institucijos pradėtos kurti 17–18 amžiuje. 19 amžiau pradžioje vaikų globos institucijos veikė didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose. Rusijoje pirmoji vaikų globos institucija įkurta 1706 Naugarde.
Vaikų globos institucijos raida Lietuvoje
Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė ir 1786 įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą – kūdikių prieglaudą. 1791 Jadvygos Oginskienės iniciatyva Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai. Juose vaikus, kurių būdavo apie 400, prižiūrėdavo vienuolės. Kaune 1848 įsteigtas lopšelis pamestinukams (vėliau paverstas nuolatine vaikų prieglauda), 1864 – kūdikių auklėjimo namai (gyvendavo apie 40 pamestinukų). Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas 1890 įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams. 19 amžiaus pabaigoje Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kitur susikūrusios labdaros draugijos rūpinosi beglobiais vaikais. Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams. 1918–40 vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinės labdaros organizacijų (pvz., Vaikelio Jėzaus draugijos, Šv. Vincento Pauliečio draugijos).
Lietuvių komiteto pabėgėlių vaikų prieglauda Rusijoje (1917, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
1922 Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama Lopšeliu; juose buvo apie 160 pamestinukų iki 3–4 metų amžiaus (1931 pastatyti nauji 200 vietų namai, juose pradėjo dirbti gydytojai, medicinos seserys). Nuo 1928 pradėta vaikus patronuoti (už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms). 1938 buvo 57 vaikų globos institucijos (apie 3400 vaikų).
1940 SSRS okupavus Lietuvą visų labdaros organizacijų veikla nutraukta, vaikų globos institucijos suvalstybintos. 1941 vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų. 1949 buvo 48 vaikų globos institucijos (7000 vaikų). Į vaikų namus būdavo perkeliami 3 metų sulaukę vaikai iš kūdikių namų. Veikė ikimokykliniai (3–7 metų vaikams) ir mokykliniai (7–18 metų vaikams) vaikų namai. Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi bendrojo lavinimo pradinėse, septynmetėse, vėliau – aštuonmetėse, vidurinėse ir specialiosiose mokyklose. 20 amžiaus 6 dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų – į pensionus. 1985 veikė 5 kūdikių namai (1040 vietų), 1987 – 15 vaikų namų (11 ikimokyklinio amžiaus vaikams, 4 mokyklinio; 1800 auklėtinių).
Vaikų globa atkurtoje Lietuvoje
Atkūrus nepriklausomybę vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus. 1998 priimtas Vaikų globos įstatymas.
Pagrindinės priežastys, dėl kurių vaikai Lietuvoje netenka tėvų globos, yra nesirūpinimas vaiku, jo nepriežiūra, netinkamas elgesys ir nesaugi aplinka, naudojamas smurtas prieš vaiką, – daugiausia dėl tėvų priklausomybių problemos ir socialinių įgūdžių stokos.
2015 pabaigoje veikė 5 kūdikių globos namai, 18 privačių ir 52 savivaldybių vaikų globos namai, 4 socialinės globos namai vaikams su negalia, 11 savivaldybių socialinė globos grupių (iš viso juose buvo 3395 vaikų), 58 šeimynos.
Vaikų globos sistemos reforma
2015 pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir kartu apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei. T. p. asmenims, paliekantiems globos įstaigas, būtina užtikrinti socialinę įtrauktį, jų palydėjimą pereinant į savarankišką gyvenimą.
Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių. Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių. Į šį procesą įtrauktos ne tik valdžios institucijos, bet ir pačios globos įstaigos, nepamirštant, kad šio proceso pagrindiniai veikėjai yra vaikai.
Reformuojant visą šalies globos sistemą siekiama sumažinti institucinę globą, didinti bendruomenines ir šeimos pagrindu besikuriančias paslaugas, apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikti pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei, asmenims, paliekantiems globos įstaigas, užtikrinti socialinę įtrauktį, jų palydėjimą pereinant į savarankišką gyvenimą.
Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso (2000, įsigaliojo 2001) pakeitimai (įsigaliojo 2018 07 01), pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais, t. y. esant sveikatos sutrikimams.
Statistika
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016–18 duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja – 2017 pabaigoje institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, 2016 pabaigoje – 35 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus. 2018 pabaigoje didžioji dalis, t. y. 5 249 vaikai (64 %), tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami (rūpinami) šeimose, 394 vaikai (5 %) – šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) – globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) – globos centruose (bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius sumažėjo 2 %, t. y. 453 vaikais).
2018 globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10–14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose). 2018 pabaigoje (kaip ir 2017 pabaigoje) globos įstaigose didžioji dalis globojamų (rūpinamų) vaikų sudarė 15–17 metų amžiaus grupė (2017 – 36 %) ir 10–14 metų amžiaus grupė (2017 – 34 %). 2018 pabaigoje 76 % globos įstaigose globojamų (rūpinamų) vaikų nustatyta nuolatinė globa (1 849 vaikams iš 2 419 vaikų).
L: R. Tamašauskienė Vaikų globos institucija ir jos organizavimas Kaunas 2011.
2148