vaikų kalba

vaik kalbà, priešmokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų kalbėjimo ypatybių visuma. Priklauso nuo vaikų anatominio fiziologinio ir psichinio išsivystymo, socialinės aplinkos. Ankstyvoji vaikų kalba kuriasi pagal bendrus biologinius ir kalbėjimo įgūdžių raidos dėsnius; ji menkai susijusi su konkrečios kalbos specifika. Kiekvieno vaiko kalba savita. Vaikų kalbos raidos etapai: riksmas, verksmas, vogravimas (5 savaitė; vaikas taria balsius a, o, e), čiauškėjimas (gugavimas; 4 mėn. pab.–5 mėn.; taria priebalsius m, d, b, n, v, t, geba atpažinti įvairių kalbų garsus), klausymasis–atsakymas (8 mėn.), kito kalbos supratimas, pirmieji žodžiai (1 metai; nebegali skirti garsų, kurių nėra gimtojoje kalboje). Pusantrų metų vaikas vartoja 3–50 žodžių, 2 metų – gramatiškai taisyklingus dažniausiai 2 žodžių sakinius, nuo 2 iki 4 metų vaiko žodynas kas 6 mėnesius padvigubėja, mokyklinio amžiaus vaikai kalbos žinias susistemina, žodžius vartoja tiksliau, nuo konkrečių žodžio paaiškinimų pereina prie abstrakčių, žino sinonimus, skirsto daiktus pagal kategorijas. Skiriama šios vaikų kalbos ypatybės: garsinės (kai kurių garsų arba jų junginių pakeitimas kitais, pvz., tliusis vietoj triušis), gramatinės (mažiau gramatinių konstrukcijų, paties sukurti žodžiai, pvz., sparnuoja), semantinės (žodžių ir jų grupių atranka bei vartojimas neįprastomis reikšmėmis). Vaikų kalbą tiria kalbininkai (jos susidarymą, kalbinių sistemų funkcionavimą), psichologai, psicholingvistai (vaikų kalbos raidos mechanizmą, kalbėjimo ir psichinių procesų sąveiką), antropologai, etnografai, sociologai.