vainiknė, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – žmonos kraitį gavusio vyro sutartinė pareiga užrašyti jai tam tikros vertės nekilnojamąjį turtą (vainiką, įkraitį), kuris jam mirus būtų perduotas našlei valdyti ir naudotis tol, kol mirusiojo įpėdiniai sumokės užrašytą įkraičio sumą arba našlė pati ją surinks, valdydama jai užrašytą turtą.
Įkraičio sutartis varžė teisę disponuoti užrašytu turtu, jo nebuvo galima nusavinti. Nuo 15 a. našlė turėjo teisę pasirinkti: pasilikti įkraičio sutartimi užrašytą turtą arba gauti jo ekvivalentą pinigais (ištekėdama antrą kartą turėjo teisę tik į ekvivalentą pinigais). Pagal 1529 Pirmąjį Lietuvos Statutą įkraitis sudarė 1/3 vyro nekilnojamojo turto.
Iš pradžių vainikinė buvo įforminama vyro testamentu, 1566 Antrasis Lietuvos Statutas įpareigojo dukrą už vyro išleidžiantį tėvą gauti iš žento specialų įkraičio užrašą. 1588 Trečiasis Lietuvos Statutas leido įrodinėti tinkamai neįformintos įkraičio sutarties buvimą liudytojų parodymais ar žmonos priesaika.
1520