spėjamas Vaišelgos imaginacinis atvaizdas (17–18 a.; Laurušavo evangelijos, 13 a. pabaigoje parengta Laurušavo vienuolyne, dabar Naugarduko rj., viršelis; Krokuvos nacionalinio muziejaus Kunigaikščių Čartoriskių biblioteka)
Vaišélga, Vašvilkas apie 1230–1235 1267 04 17Haličas, Lietuvos didysis kunigaikštis (1264–67). Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo vyriausiasis sūnus. Valdydamas Naugarduką prieš 1254 tapo stačiatikiu, įstojo į vienuolyną. 1263 sąmokslininkams nužudžius tėvą ir du brolius, išsigelbėjo. Iš vienuolyno pabėgęs į Pinską ir kovodamas dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto pasitelkė sąjungininkų senrusių kunigaikščių, daugiausia Haličo, kariuomenę, užėmė Juodąją Rusią; vėliau – Lietuvą. Po kartu su haličėnais suorganizuoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio Treniotos nužudymo 1264 tapo didžiuoju kunigaikščiu. Haličo ir Voluinės kunigaikščio Danieliaus Haličiečio sūnaus Švarno (buvo vedęs Vaišelgos seserį) haličėnų kariuomenės padedamas 1265 kariavo lietuvių žemėse Deltuvoje ir Nalšioje. Užėmė Mindaugo žudikų Daumanto ir Treniotos šalininkų pilis. 1265 su Haličo kunigaikščiu Švarnu puolė Mažąją Lenkiją, kuri 1264 žiauriai nusiaubė jotvingių žemes.
Vaišelgos vasalai buvo Polocko (valdė Gerdenis) ir Vitebsko kunigaikščiai. Palaikė taikius santykius su latvių ir estų žemes pavergusiu Livonijos ordinu. Vaišelgos aplinkoje įsigalėję haličėnai keitė Lietuvos politinės orientacijos kryptį, su krikščionio Vaišelgos parama Lietuvoje turėjo stiprėti stačiatikybės įtaka. Neaišku, kaip prarado didžiojo kunigaikščio valdžią. Antrą kartą įstojęs į vienuolyną valdžią atidavė Švarnui. Nužudytas šio brolio Levo už tai, kad ne jam valdyti atidavė Lietuvą.